PARODOS

Monika Radžiūnaitė. APSTYBĖS / SUPERFLUITATES
2021 06 15 - 2021 07 10
 
Monikos Radžiūnaitės paroda „Apstybės / Superfluitates“ Pamėnkalnio galerijoje – tai antroji viduramžių ciklo paroda, kurioje menininkė tęsia to laikmečio kultūros istorijos, senovinių legendų ir pasakojimų, literatūros, meno istorijos ir ikonografijos bei krikščioniškosios tradicijos temas apjungiančių darbų pristatymą. Parodoje eksponuojami darbai, kuriuose dėmesys skiriamas grožiui, dekorui ir puošnumui, įkvėptam laikmečio vizualumo – vitražų, manuskriptų, mozaikų ir viduramžių ornamentikos. Pasitelkdama autentiškus pavyzdžius ar jų detales, menininkė apjungia jas su viduramžių teologų bei šventųjų tekstais ir juos transformuoja į šiuolaikinę tapybinę formą, kurioje atsiskleidžia ikonografija grįsti pasakojimai, kartais į didaktiškumą linkę pamokymai, kviečiantys žiūrovą matomus vaizdus mintyse paversti į tekstus.

Parodoje „Apstybės / Superfluitates“ Monika Radžiūnaitė atranda viduramžius, kaip pripildytus ryškių spalvų ir per jas persismelkiančios šviesos. Darbuose gausu puošnumo, kuris slepia prasminį turinį – hipersaitus, vizualiuosius rebusus, o raktas į juos slypi ne tik krikščioniškosios ikonografijos žodyne, bet ir bendrame žinojime bei nekintamame žmogaus žemiškume. Pirmojoje viduramžių ciklo dalyje ’Hyperlink’ buvo akcentuojama teksto ir nuorodų gausos svarba, leidžianti prisipildyti ir persipildyti informacija, atrasti vaizdo reikšmių potencialą, jo skaitymo būdus per nesibaigiančią informacinę grandinę, nuo vieno fakto pereinant prie kito ir taip laisvai kurti savas, ne tik iš anksto numatytas, reikšmes. „Apstybėmis“ menininkė siekia šią informaciją patalpinti į smaragdišką žibėjimą, krauju srūvantį raudonį, prabangų lazurito mėlynumą, išsiraičiusį, optišką ornamentą ir pažinti besigėrint žemiškuoju dailumu.

Jaunosios kartos menininkės Monikos Radžiūnaitės kūrybai būdinga istorijos interpretacija, senosios tapybos elementų suaktualinimas ir kultūrinių nuorodų pasitelkimas, siužetiškumas. Menininkės kūrybinė strategija remiasi nežinojimu, neišmanymu, kvailumu ar klaida, kaip sąmoninga kvailumo būsena, išvaduojančia menininkę iš poreikio žinoti tikrąsias vaizdų reikšmes ar istorines jų prasmes, formavimosi aplinkybes. Nors Monika Radžiūnaitė kurdama paveikslus atlieka išsamų meninį tyrimą, remiasi autentiškais viduramžių vizualiosios kultūros pavyzdžiais bei tokiais medievistais, kaip Johanas Huizinga, Hermanas Pleij, Michelis Pastoreau, Umberto Eco, tokiais šventaisiais ir teologais kaip šv. Jonas Damaskietis, šv. Augustinas, šv. Tomas Akvinietis, Hugonas Viktoriškis ir kitais amžininkais bei laikmečio tyrinėtojais, tačiau nesiekdama visažinystės, gautą informaciją atmiežia įvairiomis humoro formomis: ironija, sarkazmu, satyra ir teigia, jog viskam išgvildenti „džiaugsmingai neturi vilties“. Apie savo kūrybą Radžiūnaitė sako: „Viduramžių negalime rekonstruoti, istoriją mes galime tik suaktualinti, pasitelkdami tai, kas išliko ir ką tyrinėtojai manė esant svarbiu. Tačiau pats atkūrimo procesas gali atskleisti tai, kas mums svarbu dabartyje ir kas dabartyje išliko amžina.“

Linas Bliškevičius

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos lankymas - nemokamas.