PARODOS

2013

Trijų Baltijos šalių paroda 5x5x5.KERAMIKA BE RIBŲ
2013 12 04 - 2014 01 04

Gruodžio 4 d. 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma tarptautinė keramikos meno paroda „5x5x5. Keramika be ribų“.

Parodos istorija siekia 2007 m., kai Kaune vykusio tarptautinio keramikos simpoziumo „Redukcija“ metu buvo sumanyta rengti bendras trijų Baltijos šalių parodas. Nutarta, kad parodose dalyvaus po 5 menininkus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

2008 m. balandį Kauno keramikos muziejuje įvyko pirmoji estų ir latvių paroda. Antroji bendra kolekcija buvo pristatyta Rygoje, Latvijos dailininkų sąjungos galerijoje. 2010-11 m. trišalė paroda surengta Tartu, Estijos dailininkų sąjungos galerijoje, ir Talino Taikomojo meno muziejuje.

Parodų sumanytojai ir rengėjai – Viive Väljaots, Ineta Greiza, Sanita Mickus, Juris Bergins, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir Daiva Ramoškaitė – pabrėžia eksperimentavimo būtinybę, skatina autorius nebijoti naujovių, provokuojančių idėjų ir diskusijų keramikos lauke.

Šiemetinė paroda Pamėnkalnio galerijoje peržengia keramikos meno ribas, pažymi slinktį nuo tradicinio mąstymo link šiuolaikinės keramikos. Lietuvių, latvių ir estų menininkai vis dar naudojasi keraminės kalbos įrankiais, tačiau skolinasi ir kitų meno sričių išraiškos priemones.

Parodos atidarymo metu bus pristatytas naujausias tarptautinio keramikos simpoziumo „Redukcija 2013“ katalogas.

Parodos dalyviai:

Lietuva: Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Valdas Kurklietis, Agnė Šemberaitė, Eglė Einikytė, Milena Pirštelienė.
Latvija: Juris Bergins, Ineta Greiža, Sanita Mickus, Ilze Emse-Grinberga, Vita Valdmane.
Estija: Tiina Kaljuste, Leena Kuutmaa, Ingrid Allik, Viive Väljaots, Kersti Laanmaa.
Ramūnas Čeponis. VEIDAS
2013 11 06 - 2013 11 30

Lapkričio 6 d. 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje, atidaroma tapytojo Ramūno Čeponio kūrybos paroda „Veidas“.

Pasak Živilės Ratavičiūtės, „Ramūno Čeponio paroda „Veidas“ – tai akistata tarp matomo ir paslėpto. Nieko nėra labiau atviro ir geriau apžvelgiamo už žmogaus veidą. Ir nieko nėra labiau slėpiningo. Slėpinys – išreikštas grynų formų tapyba – yra nuolatinė Ramūno kūrybos tema. Tačiau ir dabar, kurdamas atpažįstamą vaizdą, dailininkas nesivadovauja šio pasaulio logika. Tapytojo drobėse senoms fotografijoms nustoja galioti išorės dėsniai: atvaizdas išsilenkia tai pozityvia, tai negatyvia puse, jo paviršius įvairiai žeidžiamas brūkšniais ir potėpiais. Atpažįstamą vaizdą Ramūnas naudoja kaip netiesioginę nuorodą į Grynąją Tikrovę, kurią juo „pridengia“, bet tuo pat metu kviečia pamatyti. Užslėptas kalbėjimas būdingas ir paveikslų koloritui. Ypatingai svarbi tapytojui raudona-oranžinė, šįkart užtepama šviesių dažų sluoksniais, leidžiant jai tik vos vos prasišviesti. Pro plyšius pulsuojantis raudonis tvinksi klausimu: kas Tau veide svarbiau – ar tai, kas matoma, ar tai, kas gyva?“

Paroda vyks iki lapkričio 30 d.
APIE PARODĄ SKAITYKITE:
Arvydas Žalpys. TYLA
2013 10 04 - 2013 10 31

Spalio 4 d. (penktadienį) 17 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma Arvydo Žalpio paroda „TYLA“. Specialiai šiai parodai ruošta ekspozicija suformuota iš naujų menininko darbų – objektų, instaliacijų, video kūrinių. Ar daiktai iš tikrųjų yra tyla? Ką reiškia „tyla“? Autoriaus teiginys, jog kiekvienas turime teisę į savo vaizduotę, neįpareigoja suvokėjo iš anksto suformuluotomis reikšmėmis.

Dalis parodos kūrinių yra perkurti, tarsi iš naujo kalbinami. Apie nutilusius kūrinius A. Žalpys kalba be sentimentų: „Yra sukurta daugybė nebylių darbų, kurie dulka lentynose. Nenorėdamas, kad manieji tylėtų, vieną amplua pakeičiu kitu“. Autorius teigia, kad tyla gyvenime – reikšmingas dalykas: ar mes sugebame patylėti, kai reikia? Ar gali sustabdytas kadras priversti pamąstyti apie tylą? Ar apskritai galima perteikti tylą vaizdinėmis išraiškos priemonėmis? Menininkas išnaudoja blogąją paveikslo pusę – bežadę drobę, kuri paprastai mato tik sieną ir jos niekas negirdi. Kūriniai atsiveria, iš naujo prabyla, kažką išpažįsta – pertaria tylą.

Paroda vyks iki spalio 31 d.
Daugiau apie parodą: TYLOS BYLA

Zinaida Irutė Dargienė. ATĖJĘ IŠ SAPNŲ - ABORIGENAI
2013 09 06 - 2013 10 01
Rugsėjo 6 d. 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma dailininkės Zinaidos Irutės Dargienės autorinė paroda „Atėję iš sapnų. Aborigenai“.

Parodoje pristatoma menininkės tekstilė, tapyba ir vaizdo instaliacijos, kurias įkvėpė Australijos senųjų vietinių gyventojų kultūra. Parodos atidarymo metu skambės gaudūs didžeridū (didgeridoo) garsai. Šiuo tradiciniu pučiamuoju Australijos aborigenų instrumentu gros muzikas Artūras Sinkevičius.

Anot parodos autorės, smalsumas išbandyti kažką nauja yra kūrybos varomoji jėga. „Domina iš amžių užsilikę senųjų kultūrų šaltiniai, kurie šiandien dar gyvi ir tebegaivina žmonijos dvasią. Kiekvienoje parodoje (autorinių – 36, grupinių – apie 100) naujo darbo imuosi tarytum nebūtų dešimtmečių patirties.

Prieš keletą metų Tel Avivo dailės muziejuje matyta paroda padarė nepaprastą įspūdį. Geometrinės formos, spalvų dermė, muzikalumas, dekoratyvumas, nesuprantami ženklai kalbėjo apie man tuomet nežinomą meno filosofiją. Tai buvo talentingai sukomplektuota Australijos aborigenų tapyba.

Kilo troškimas artimiau susipažinti su šia kultūra, sužinoti apie ką kalba man nesuprantami ženklai. Tokia galimybė atsirado 2010 metais, todėl su didžiuliu entuziazmu išsiruošiau į trijų mėnesių kelionę po Australiją. Lankiausi muziejuose, galerijose, aborigenų festivaliuose, mugėse. Filmavau, fotografavau, studijavau aborigenų mitologiją“, - pasakoja Z. Dargienė.

Maždaug prieš 40 tūkstančių metų Australijoje susiformavusios kultūros žmonės save vadina tikraisiais žmonėmis, gimusiais sapnų laikotarpiu (dream time) – tuo metu, kai mitinių protėvių–totemų dėka atsirado Žemė ir Gyvybė joje. Protėviai – pagrindinis aborigenų kulto objektas. Neturėdami rašto, jie ištobulino simbolių ir ženklų sistemą, kuria naudojasi iki šiol. Lietuvoje mažai pažįstama aborigenų kultūra saugo asmeninės ir kolektyvinės atminties tradicijas, mitologiją. Menas turi savitą, ryškią stilistiką.

Menininkė teigia įsitikinusi, kad žmonijos kultūros reiškiniuose yra daugybė bendrų simbolių, prasminių ženklų. Pavyzdžiui: pasaulio sukūrimo, gimimo–mirties, žmogaus–gamtos santykis, protėvių kultas, žemėje vykusių kataklizmų atgarsiai.

Pateikdama asmeninį suvokimą apie aborigenų meną, Z. Dargienė įterpia indoeuropietiškos–baltiškos kultūros reliktų, taip provokuodama dviejų seniausių kultūrų dialogą.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki spalio 1 d.
Jevgenijus Pečerskis. KARALIAUČIAUS KODAS
2013 08 09 - 2013 08 31

Rugpjūčio 9 d., 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaryta Jevgenijaus Pečerskio kūrybos paroda „Karaliaučiaus kodas“. Autorius gyvena ir dirba Kaliningrade (Rusija), kuria grafikos, tekstilės ir tapybos srityse, kuruoja meno parodas.

Anot menotyrininkės Marinos Sergejevos, Pečerskio kūryba stebėtinai organiškai sugėrė daugelį kultūrinių tradicijų. Savotišku alfabetu kuriamiems darbams dailininkas pasirenka simbolius, atsiradusius dar civilizacijos priešaušryje. Jie taip pat atsispindi Rytų kultūroje ir XX a. Vakarų Europos modernizmo kūryboje.

Iki 1996 m. gyvendamas Kazachstane, J. Pečerskis studijavo Rytų materialinės kultūros, taip pat ir tekstilės, semiotiką. Menininkas domėjosi mitologinių ir simbolinių kodų šifruote, paremta kūrinio struktūros ir puošybos elementų analize. Objektas šiuo atveju yra traktuojamas kaip tekstas arba mikro-visata, atkuriant makro-visatos struktūrą ir hierarchiją.

Kitas įkvėpimo šaltinis J. Pečerskio kūrybai – tai XX a. Europos meno tradicija, pasauliui padovanojusi estetinių sąvokų polifoniją. Meninių judėjimų atstovai, kurių darbuose tikrovės atvaizdas užleidžia vietą vaizdiniui, konstruoja savus dvasinius pasaulius, sprendžia įvairius kūrybinius uždavinius, tokius kaip grynos realybės siekis per išgrynintą plastiką (P. Mondrianas); slinktis nuo gamtinės iki „transcendentinės“ reiškinių ir daiktų esmės; problemos sprendimas per spalvos ir muzikos susiliejimą (V. Kandinskis); atotrūkis nuo „optinio realizmo sąlygų“ (P. Pikasas). Visos šios paradigmos originaliai persipynė Pečerskio kūryboje. Perteikti per autoriaus pasaulėžiūros prizmę, jo kūrybinį mąstymą, Pečerskio darbai sutvėrė naują semiosferą.

Vengdamas tiesioginio citavimo, autorius naudoja paprastas geometrines formas, kurios sugula į sudėtingas „Konstrukcijas“, „Labirintus“ ir „Vitražus“. Itin svarbus išlieka kūrinio erdvės vaidmuo, kuriai būdingas svoris ir sodrus skambesys. Savo darbuose J. Pečerskis savito formavimo pagalba keičia simbolinį apskritimo, kvadrato, trikampio krūvį, suteikdamas jiems naujas prasmes.

Vienas iš menininko kūrybos tikslų – siekti tam tikrų spalvinių derinių ir geometrinių formų harmonijos, paakinti įvairialypes žiūrovui kylančias asociacijas. Todėl autoriui būdingas daugiasluoksnis technikos perteikimas ir frotažinio turinio įvairovė.

Skirtingai nuo visiškai bedaiktės kūrybos, Jevgenijaus Pečerskio geometrinėse kompozicijose esama mimezės elementų – abstrakčioje formoje galima įmatyti mus supančio pasaulio kraštovaizdžius ir koloritą („Nida“, „Koks gilus vandenynas“, „Naktis“). Natūros objektų deriniai (natiurmortai, atlikti skirtingomis technikomis) ir apgalvotos abstrakcijos („Atspindys“, kompozicija „Be pavadinimo“) lydi menininką į dialektinį pasaulio pažinimą.

Parodos rėmėjas – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.
Algis Skačkauskas. KASDIENYBĖS MITAI
2013 07 02 - 2013 07 25
 
 
Tapytojo Algio Skačkausko retrospektyva - lydinčioji XV Vilniaus tapybos trienalės "Tapybos kontekstai" paroda.
 
Daugiau apie parodą - čia.
KŪNAS. Lietuvių grafika 1980-2013
2013 06 12 - 2013 06 29
 
Devyniose Vilniaus miesto meno galerijose rodomas dešimties parodų ciklas KŪNAS. Lietuvių grafika 1980–2013.

Žmogiškojo kūniškumo įvairios variacijos atsispindi ekspozicijose, suskirstytose pagal temas, įvardytas žmogaus kūno dalių ir veiksmų, procesų ir būsenų pavadinimais. Jie simboliškai apibūdina kūno vaizdavimo stilistines, žanrines, plastinės raiškos ir siužetines tendencijas, būdingas tam tikroms autorių grupėms. Išvengta dailininkų grupavimo pagal kartas. Sudarant dešimt skirtingų kolekcijų, atsižvelgta į dėsningai pasikartojančius formos ir turinio bruožus, siejančius įvairių autorių estampus, sukurtus skirtingais laikotarpiais – nuo 1980 iki 2013 m. Rinkinį reprezentuoja keturiasdešimt devynių autorių kūriniai. Parodų cikle pristatomi dailininkai, kurių kūryba savitai ir išraiškingai byloja apie žmogaus kūną, kaip vieną iš pagrindinių meninio vaizdavimo objektų.

Trisdešimt trejų metų laikotarpis aprėpia tris grafikų kartas. 9-uoju dešimtmečiu lietuvių lakštinėje grafikoje įsivyravusios modernistinės tendencijos lėmė, kad ankstesnis rupus liaudiškas estampas pasuko filosofiniu, simboliniu ir poetiniu keliu. 1980-ieji yra simbolinė šių tendencijų įsivyravimo data. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje nauja dailininkų karta suteikė grafikai postmodernistinių bruožų. Tiesa, lietuvių estampas niekada neprarado ryšio su gaja liaudiškąja tradicija, kurios atgarsiai gana stiprūs ir vėlesnių kartų kūryboje. Nuo 1980-ųjų iki šiandienos grafika atskleidė gana įvairias savo puses: galima gilintis į jos prasmių sluoksnius, interpretuoti, suteikiant asociatyvias reikšmes, mėgautis turtingais paviršiais – nuo subtilių giliaspaudės pustonių iki įtaigios autorinės technikos. Dešimt ekspozicijų aprėpia plačią stilių ir raiškos panoramą: nuo dekoratyvių iki ekspresyvių, apibendrintų formų, nuo archajiškos iškiliosios spaudos iki įvairiausių giliaspaudės, plokščiaspaudės, trafaretinės spaudos variacijų. Keičiantis technologiniam ir istoriniam kontekstui, keitėsi ir žmogaus – vieno svarbiausių meninės raiškos objektų – įvaizdis, dažniausiai traktuojamas metaforiškai, atveriantis socialinius, kultūrinius, istorinius, egzistencinius ir filosofinius prasmių klodus.

Greta naujausių estampų pristatoma ir nemažai kūrinių iš lietuvių grafikos aukso fondo – kiek primiršti ar pirmąkart rodomi lakštai šiandienos kontekste suskamba naujai. Išskyrus keletą išimčių, kolekcija sudaryta remiantis griežtu lakštinės grafikos, t. y. atspaudo ant popieriaus, principu. Sąmoningai vengiama besąlygiško naujumo kompleksų, kurie kamuoja šiandieninį meno lauką. Tai žvilgsnis į lietuvių grafikos visumą, atskleidžiant daugialypį žmogaus kūno vaizdavimą keleto kartų kūryboje.
 
Pamėnkalnio galerijoje rodoma ciklo paroda "Raumenys", kurioje pristatomi Eduardas JUCHNEVIČIUS (1942–2011), Rimvydas KEPEŽINSKAS, Audrius PUIPA (1960–1997), Petras REPŠYS, Edmundas SALADŽIUS, Mikalojus Povilas VILUTIS.
Henrikas Natalevičius. IŠ MANO DIRBTUVĖS
2013 05 02 - 2013 05 31
 
HENRIKAS NATALEVIČIUS (g. 1953) savo jubiliejinį gimtadienį gegužę pasitinka paroda, kurioje pristato tapybos darbus iš savo dirbtuvės. Tai kūriniai, kurie kasdien supa dailininką – jų nepamatysim muziejuose ar privačiose kolekcijose. Paveikslus dailininkas sukūrė įvairiais laikotarpiais: ankstyvuoju (1976–1981), trukusiu maždaug penkerius metus ką tik baigus Lietuvos dailės institutą, brandžiuoju (1982–1993), atspindinčiu jau susiformavusį stilių ir vėlyvuoju (nuo 1994 m. iki šių dienų) periodu, išsiskiriančiu metaforiško turinio darbais, kuriems būdinga paslaptinga atmosfera, subtilus rausvų atspalvių koloritas. Parodoje daugiausia pastarųjų kelerių metų paveikslų.

H. Natalevičius priklauso dailininkų kartai, įsiliejusiai į meninį gyvenimą aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje. Kartu su bendrakursiais Broniumi Gražiu, Mindaugu Skudučiu, Raimundu Sližiu, Romanu Vilkausku jis priklauso vienai iš pirmųjų neoficialiųjų „penkiukės“ grupei, stebinusiai anuometinius žiūrovus iki tol lietuvių tapybai nebūdingais fantastiniais, siurrealistiniais, groteskiškais darbais, susitelkusiai į autorių vidinį pasaulį, egzistencines asmenybės problemas.

Pasaulio kaip chaoso įvaizdį ankstyvuosiuose darbuose įkūnijusio H. Natalevičiaus kūryba keitėsi. Kilimines daugiafigūres kompozicijas, pasižyminčias kirbančių pavidalų gausybe, jau devintojo dešimtmečio pirmoje pusėje keitė sustingę monochrominiai, metafizinės nuotaikos paveikslai, sukomponuoti iš lygių, rausvai niuansuotų plokštumų ir pavienių paslaptingų elementų – horizonte išnyrančių akių, šešėlius primenančių figūrų.
XXXVII-oji Lietuvos karikatūrų paroda
2013 04 02 - 2013 04 27
 
2013-ieji paskelbti Sveikatingumo metais, siekiant dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad sveikata – didžiausias turtas ir paskatinti žmones labiau ja rūpintis.

Ar tikrai mes kasdien prisimename, kad sveikata brangiausias turtas? O prisiminę? Ar uoliai laikomės medikų priesakų, patarimų? Lietuvos karikatūristai ėmė ir tuo suabejojo.

Balandžio 2 d. Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius) atidaryta XXXVII Lietuvos karikatūrų paroda “Sveikata - brangiausias turtas?.. !.."
Karikatūras parodai pateikė 34 Lietuvos karikatūristai. Parodoje eksponuoja 121 originalių karikatūristų darbų.

Aplankyti parodą kviečia Sveikatos apsaugos ministerija ir Nacionalinė karikatūristų asociacija “Humor Sapiens".
Andrius Kviliūnas. TYLIOJI ISTORIJA
2013 03 06 - 2013 03 29

Žmonių patirtys jungiasi į pasakojimus, o šios – į gyvenimo istorijas. Artimos bendražmogiškai patirčiai ir iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, pasakojimai seniau tapdavo pasakojamosios tautosakos dalimi. Pasikeitus laikmečiui ir gyvenimo būdui, paprastų žmonių istorijos nunyksta artimųjų atmintyje, neparašytuose dienoraščiuose, tarp globos namų sienų.

Tyrinėdama erdvę tarp gyvenimo ir mirties, video instaliacija „Tylioji istorija“ plėtoja gyvenimo trapumo, laikinumo temas, skatina giliau vertinti šiandienos kultūros ir socialinius procesus. Instaliaciją „Tylioji istorija“ sudaro vaizdo įrašai, garso montažas ir fotografijos. Instaliacijos vaizdo įrašuose – Panevėžio šv. Juozapo globos namų gyventojų gyvenimo istorijos, kupinos kasdienių ir neįtikėtinų atsitikimų, laimės ir skausmo patirčių, perteikia laikinumo suvokimą, mirties nuojautą. Nespalvotose fotografijose – globos namų erdvės: koridoriai, sporto salė, „arbatėlės“ kambarys, koplytėlė, balkonas ir kt. Fotografijose nematyti šių namų gyventojų ar darbuotojų, bet vaizdai, kartu su globos namų gyventojų balsų įrašu, kuria arti esančio žmogaus ir jo gyvenimo istorijos kaip nematomos transparentinės figūros nuojautą.

Paroda „Tylioji istorija“ yra bandomojo socialinio meno projekto „Menas žmogaus gerovei“ programos, įgyvendintos Panevėžio šv. Juozapo Globos namuose, dalis. 2012 m. Vilniuje ir Panevėžyje įgyvendintas projektas „Menas žmogaus gerovei“ siekė pasitelkti profesionalųjį meną stiprinti asmenų gerovę ir sveikatą, atkreipti dėmesį į Lietuvos senyvo amžiaus žmones, gyvenančius globos namuose. Projektą, kuris buvo įgyvendinamas Panevėžio šv. Juozapo globos namuose, sudarė kūrybinės tapybos, muzikos ir keramikos dirbtuvės, kurias rengė tapytoja Ilona Žvinakienė, violončelininkė Kornelija Petkutė ir keramikas Egidijus Radvenskas. Projekto metu Andrius Kviliūnas kūrė vaizdo instaliaciją – menininkas kelis mėnesius lankydamasis Panevėžio šv. Juozapo globos namuose, susipažino su įstaigos veikla, bendravo su šių namų gyventojais, filmavo jų pasakojimus.

Andrius Kviliūnas (g. 1972) video meno galimybėmis susidomėjo studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ėmęs kurti video meną, A. Kviliūnas nuosekliai plėtojo savo paieškas. Jau pirmosios video instaliacijos – „Tėkmės refleksija“ (1997), „Klausykla“ (1998) – nulėmė visiškai teisėtą autoriaus pripažinimą. Anot menotyrininko Evaldo Dirgėlos, „A. Kviliūno kūriniai yra vertinami pirmiausia dėl jų savito, katarsį sugestijuojančio poveikio, nulemto skaidrios jų plastikos ir turinio vienovės, o taip pat to je ne sais qui (nežinia ko), t.y. dėl savybių, būdingų išimtinai tikriems meno kūriniams, darančių tuos kūrinius nepamirštamais, nepanašiais į jokius kitus.“ A. Kviliūno vaizdinio teksto formavimo būdai ir transliuojamos žinios turinys – būdai, kuriais yra siekiama sutelkti žiūrovo dėmesį. Kūriniai yra skaidrūs, nuoširdūs ir dažnai skaudžiai atviri žiūrovui. Daugiau nei šešios dešimtys parodų keliolikoje Lietuvos ir Europos miestų, kuriose nuo 1993 metų buvo eksponuojami A. Kviliūno kūriniai, svariai paremia teiginį, kad jų autorius yra vienas ryškiausių ir savičiausių šiandien Lietuvoje kuriančių video menininkų.
 
Parodos atidarymas kovo 6 d., 18.00 val.

Projektą „Menas žmogaus gerovei“ finansavo LR Kultūros ministerija
Parodos partneris - Panevėžio šv. Juozapo globos namai
«««  1  2  »»»