PARODOS

2014

MENO TERMINALAS: MELANCHOLIJA LT
2014 12 16 – 2015 01 07

Gruodžio 16 d. 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristato naujausią, dvejus pastaruosius metus rengtą projekto „Meno terminalas“ versiją, kuri žaismingai apžvelgia Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Meno terminalas – tai kritikų Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus sukurtas įrenginys, skirtas prezentacijos kultūrai pažinti ir skleisti. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas. Lyg netradiciniu būdu parašyta recenzija, jis glaustai apibendrina jų kūrybą bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojui. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan. Todėl šalia parodos-recenzijos pačiame meno terminale, lankytojams siūlomos paralelinės šios prezentacijos versijos: fikcinių menininkų fetišų kolekcija bei svarbesnių Lietuvos meno istorijai autorių kūrinių gintaru inkrustuota konversija į „liaudies kalbą“.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją. Formulė, pasak kuratorių, yra redukuotas meno kūrinys. Kurdami formulę, kuratoriai naudoja „gražinimo“ ir grąžinimo principus: meno kūrinys ar koncepcija yra tol gražinami, kol pradeda atitikti vartotojų nuostatas, t.y. jie yra „grąžinami“ vartotojui, kurio lūkesčiais buvo pasinaudota.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo Rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje veiks iki sausio 7 dienos.

APIE PARODĄ SKAITYKITE:

Mindaugas Klusas. MELANCHOLIJOS BROLIAI IR SESĖS
Jūratė Jarulytė VIDEOMENO IR TAPYBOS PARODA 0, 1, 2, 3, 4, 5
2014 11 14 - 2014 12 05

Lapkričio 14 d., penktadienį, 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma menininkės Jūratės Jarulytės kūrybos paroda „0, 1, 2, 3, 4, 5“.

Parodoje eksponuojamas šešių dalių video kūrinys kartu su tapyba. Tiek tapybos darbai, tiek videomontažas kuriami jungiant skirtingus, tarpusavyje iš pirmo žvilgsnio nesusijusius pasakojimus bei realybės fragmentus į vieną linijinę seką arba plokštumą. Naujausi J. Jarulytės tapybos kūriniai yra natūralus perėjimas iš fotorealizmo į tiesioginį formų ir sąvokų formavimą be konkretaus ir vientiso siužeto. Tuo tarpu filmas sukurtas naudojant šešerius metus kauptą archyvą, todėl dalis jo yra dokumentinė.

Pasak dr. Rasos Andriušytės–Žukienės, „Jūratės Jarulytės kūrybos stipriosios pusės – tai kūrėjos jautrumas aplinkai, preparuojantis, tiriantis, bet nepretenzingas ir nenihilistiškas žvilgsnis į realybę ir į tai, kas už jos. Jūratės Jarulytės darbai kalba mums apie pasaulio įvairovę, apie stichijas ir apie žmogaus vietą, reikšmę, svarbumą arba nesvarbumą. Disciplinuotas menininkės žvilgsnis į gamtos ir civilizacijos „stichijas“ (jos kūriniuose itin reikšminga yra vėjas, smėlis, vandenyno bangavimas, automobiliai, vamzdynai ir t.t.) eliminuoja perdėm individualizuoto kalbėjimo vaizdais galimybę. J. Jarulytė, manding, nesiorientuoja vien į lietuvišką terpę ir jos lokalias gyvenimiškas/meniškas problemas, nesureikšmina savo asmeninės pozicijos. Nesiribojama lokalia problematika, ir kūriniai tampa patrauklūs tokiam žiūrovui, kuris tiesiog gyvena plačiame pasaulyje, kuris pajėgus mąstyti globaliau.“

Dr. Kristina Budrytė-Genevičė teigia, jog J. Jarulytės tapybai būdinga „nuoga, gryna, be priemaišų, paprasta tapybinė maniera – padidinami gamtoje atsiradę žmogaus daiktų fragmentai. Burės klostės, raiščiai, virvės, iš virvių susidariusios kiaurymės, vamzdžio/vamzdelio atkarpa, grotos ir pan. – visas šias statiškas detales (ryškus medžiagiškumas iš metalo, iš nepermatomos medžiagos neleidžia kitaip galvoti) ištaško, sujaukia ir supainioja nematoma materija, paprasčiau tariant, kasdienis vėjas. Arba galima pasakyti ir metaforiškai: daiktų siautulys, sumaištis tai – potenciali tapytojo ekspresija, drastiško ir modernistinio potėpio ilgesys, kai deformuotas formas keičia visumos dekonstrukcija.”

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki gruodžio 5 d.
Marta Vosyliūtė. LIETUVOS DAILĖS ISTORIJA PAVEIKSLĖLIUOSE
2014 10 17 - 2014 11 08

Spalio 17 d. 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma menininkės Martos Vosyliūtės kūrybos paroda „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“. Begalinėje akvarelių serijoje autorė pasakoja šmaikščias ir ironiškas, aštrių įžvalgų kupinas istorijas, kuriose susitinka garsūs Lietuvos dailės klasikai ir šiuolaikinio meno atstovai, jų žinomiausi kūriniai ir personažai, įvairios kultūros ir meno gyvenimo aktualijos.

Šarūno Nako teigimu, „lietuvių kultūros korifėjai tradiciškai veržiasi prie apdulkusios vadovėlių lentynos – tai jiems įgimta. Štai Eimuntas Nekrošius vis dar skaito kažkada jam literatūros mokytojos įsiūlytus Donelaitį, Dantę, Goethę ir Shakespeare’ą, o Marta Vosyliūtė įnirtingai varto lietuviškus ir užsienietiškus dailės istorijos traktatus. Panirdami į knygų praeitį, mūsų menininkai atranda jiems svarbią naują dabartį, į kurią prisikviečia daugybę praeities šmėklų ir fantomų, su jais polemizuodami, juos adoruodami ir net apsiverkdami: tai iš skausmo, tai iš džiaugsmo. Vosyliūtės komiksai yra nelyg naujasis mūsų žurnalizuotos ir sutelevizintos tikrovės muziejus, lengva ranka išvartantis tautinių ikonų altorius ir netrukus juos vėl atstatantis. Kas žino – gal kada nors įkeltas į didingas patalpas, jis bus lankomas su tokia pat baugščia pagarba, kaip ir lankytojų labiausiai vertinami Ermitažo, Luvro ir Čiurlionio dailės muziejai.“

Pasak Eglės Mikalajūnės, Marta Vosyliūtė padarė tai, ko per pastaruosius dešimtmečius nedarė jokie kiti menininkai, ir kartu atskleidė ko trūksta ir ko vengiama Lietuvos dabartinėje meno scenoje („PUNK IS (not) DEAD (anymore) Lietuvos meno scenoje”, www.artnews.lt, 20100522).

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki lapkričio 8 d.

APIE PARODĄ SKAITYKITE:

Gintarė Čiuladaitė: "Martos Vosyliūtės menas žiūri į meną"

APIE PARODĄ ŽIŪRĖKITE:

Marta Vosyliūtė ir jos LIETUVOS DAILĖS ISTORIJA PAVEIKSLĖLIUOSE laidoje DURYS ATSIDARO (2014-10-21, žr. nuo 14:54)
 
Almyra Weigel. DEBESUOTA SU PRAGIEDRULIAIS
2014 09 05 - 2014 09 30

Rugsėjo 5 d., penktadienį, 17 val. Pamėnkalnio galerijoje atidaroma Almyros Weigel objektų ir instaliacijų paroda „Debesuota su pragiedruliais“. Netikėti plastiniai ir erdviniai sprendimai, lietuviškų ir vokiškų laikraščių medžiaga (kaip popierius ir informacija) turėtų sujudinti žiūrovo mintis. Juo labiau, kad milžiniško dydžio Almyros Weigel instaliacija bus interaktyvi. Atidarymo metu vyks Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymas pagal Birutės Letukaitės choreografiją.

Almyra Weigel (g. 1964) – šiuolaikinio meno kūrėja, plataus akiračio menininkė, kūryboje besigilinanti tiek į šiandienos pasaulio problemas, tiek ir į tradicijų, atminties, įpročių vaidmenį individo gyvenime. Pasak Thomaso Weigelio, menininkę domina įtampos laukas tarp tradicinių kultūrinių stereotipų ir nepaliaujamo išorinio poveikio, kurį nuolat patiria šiuolaikinis žmogus.

Menininkė gimė Prienuose, 1987-2001 m. studijavo tekstilę ir kūrė Kaune, o nuo 2001 m. gyvena Berlyne. Išvykusi iš Lietuvos, dailininkė sėkmingai integravosi Vakarų meno lauke. Ji dalyvauja svarbiose grupinėse parodose, rengia personalines parodas, vadovauja kūrybinėms dirbtuvėms. Almyra Weigel taip pat aktyviai veikia kaip parodų kuratorė, organizuoja Lietuvos meninės tekstilės pristatymus (Dortmundas, 2009, Berlynas, 2005, 2008, Salzburgas, 2000). Jos vadybinė veikla ypač vertinga Lietuvos tekstilės sklaidai.

Almyra Weigel kartu su dailininkėmis Laima Oržekauskiene, Vita Gelūniene, Lina Jonike, Loreta Švaikauskiene, Monika Grašiene, Inga Likšaite ir kt. priklauso ratui kūrybingųjų menininkių, XXI a. pradžioje atvedusių Lietuvos profesionaliąją tekstilę į kūrybinį pakilimą ir tarptautinį pripažinimą. Šios menininkės stipriai pakeitė tekstilės meno sampratą: atsisakyta siaurai taikomo meno ir pereita prie konceptualiosios tekstilės. Almyros Weigel asmeninis įnašas – autorinių technikų novatoriškumas, neįprastų netekstilinių medžiagų prasmingas naudojimas, populiariųjų šiuolaikinio meno temų, tokių kaip tradicijos ir dabarties santykis, moteriškumas, emancipacija, praturtinimas konceptualiais tekstilinės prigimties kūriniais. Ankstesniuosius, objekto pobūdžio kūrinius buvo galima perskaityti kaip elegantiškas ir melancholiškas tekstilines noveles apie moterį (Iš prijuosčių serijos: jaunamartė, kirpėja, namų šeimininkė, 2005). Apie 2010-tuosius metus menininkė perėjo prie komunikacijos problematikos, suprantamos kaip gija, siūlas ar linija, jungianti žmones, šalis, draugus ar mintis. Komunikacijos, arba sąveikos su pasauliu klausimas tarp Lietuvos ir Vokietijos migruojančiai menininkei yra nemažiau svarbus už ankstesniojo etapo pagrindinę temą – moters identiteto paieškas.

Asmeninė atmintis, lietuvių tautinės tradicijos ir menininkės-tekstilininkės patirtys ir toliau tebėra svarbus kūrybos inspiracijų šaltinis, bet gyvenimas svetur vis dėlto stipriai pakeitė menininkės mąstyseną. Šiandien Almyros Weigel kūryba yra konceptuali ir globali, peržengianti tekstilės ribas. Naujoje parodoje Almyra Weigel atsiskleidžia kaip šiuolaikinio meno kūrėja, drąsiai preparuojanti globalią realybę. Pagrindinė jos kūrybos tema – informacijos ir medijų gijomis apraizgytas pasaulis, almantis daugiakalbiais informacijos srautais ir žinių gausa.

Parodos idėja kilo žvelgiant į buities detalę - ant seno laikraščio skiautės suvyniotą siūlų kamuolėlį. Žinoma, reikėjo būti kilus iš tekstilės pasaulio, kad siūlo ir laikraščio skiautės jungtyje bei vyniojimo veiksme įžvelgtum liaudiškos patirties ir civilizacijos pagimdyto informacijos srauto giminingumą ir įtampą. Iš siūlų audžiamas žmogaus rūbas. Informacijos gijos galop „suaudžia” žmogaus gyvenimo istoriją. Siūlas – visuotinai paplitęs ryšio simbolis. Juk sakoma, „minties siūlas”, „gyvenimo siūlas“, „raudona gija“, pagaliau, liaudiškas žaidimas „Siūlai siūlai, susivykit”… Taip Almyros Weigel projekte į vieną meninį audinį asociatyviai apjungiama žiniakslaida ir tekstilė.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje veiks iki rugsėjo 30 d.

Prof. dr. Rasa Andriušytė–Žukienė


APIE PARODĄ SKAITYKITE:
 

Aistė Gabrielė Černiūtė. VYŠNIOS KAULIUKAS
2014 08 12 - 2014 09 01

Nuo rugpjūčio 12 iki rugsėjo 1 dienos Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) veiks Aistės Gabrielės Černiūtės paroda „Vyšnios kauliukas“. Nauja menininkės paroda pasakoja apie dažažmogių gyvenimą, kurie problematizuoja tapybos sąvoką gyvenimiškų temų fone.

„Vyšnios kauliukas“ – tai įsimbolintas tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės parodos pavadinimas. „Vyšnios kauliuku“ šios menininkės tapybą galima pavadinti dėl plastinio-formalaus jos kūrybos pobūdžio – vadinamųjų dažažmogių (iš aliejinių dažų košės suformuotų personažų) ir „storos“, pastozinės tapybos, kurioje didžiausias dėmesys yra skiriamas įtaigiai faktūrai ir spalvai.

Jau keletą metų autorė savo dėmesį koncentruoja į klasikinės ir dabartinės tapybos ribų ir galimybių problematiką, į santykių tarp tapymo sluoksniais ir alla prima klausimą, į tapybos dabartinio meno kontekste padėtį ir situaciją. Tai tapyba vardan tapybos, tapymas dėl dažo ir spalvos, kūrimas dėl kolorito ir faktūrinių paviršių.

„Dažažmogiai“ – tai įasmeninta tapyba, tai moters ar vyro pavidalą įgavusios beformės dažų masės – spalvos išspaustos iš švininių tūbelių, rankas, kojas, torsus ir galvas arba augalinius, gyvūninius siluetus įgavusios ochros, kobaltai, kadmiai, cinoberiai.
Tapyba dėl tapybos yra įvilkta į gražų pasakojamąjį rūbą – A.G. Černiūtės tapyba yra neįsivaizduojama be įvairiausių mizanscenų ir nuotykių, atsitikimų bei tragiškų, lyriškų, sentimentalių, o kartais tiesiog juokingų situacijų. Tapytoja neneigia ir netgi specialiai akcentuoja literatūrinį tapybos sluoksnį, patį kūrybos aktą paversdama mini spektakliu, su jame galiojančiais stanislavskiškos ir grotovskiškos estetikos bei logikos principais (įsijautimas, esmės pagavimas, hiperbolizavimas). A.G. Černiūtė pasakoja, analizuoja ir pergyvena, kurdama bei leisdama pažvelgti į esminius gyvenimiškus dalykus – kiekvieno atskiro asmens psichologija, jo pergyvenimai, žmonių santykiai su kitais žmonėmis, gyvenimas, rėminamas dviejų kertinių dalykų – Meilės ir Mirties, šioje tapyboje yra tai, ant ko verpiamas visas siužetinis siūlas.

„Vyšnios kauliukas“ – ne tik nauji, tik šiemet ir net šią karštą vasarą sukurti, bet ir kiek senesni kūriniai – taip pat pasakoja ir dažų virsmo žmonėmis, ir pastarųjų egzistencinę istoriją. Pati autorė, klausiama, kodėl visa tai vadinama „vyšnios kauliuku“ išdavė: „Vaikystėje močiutė, priskynusi vyšnių perspėdavo, kad negalima lakyti burnoje kauliukų, nes juose yra nuodo“. Vyšnia su savo kauliuku, panašiai kaip ir rožė su spygliais – Grožis sugyvena su Skausmu, Meilė – su Mirtimi.

Parodos atidaromojo renginio nebus, bet lankytojai kviečiami į parodos uždarymą rugsėjo 1 dieną, 18 val.


APIE PARODĄ SKAITYKITE:

BIRUTĖ PANKŪNAITĖ. TAPYTOJA AISTĖ GABRIELĖ ČERNIŪTĖ: TURBŪT PRARIJAU VYŠNIOS KAULIUKĄ

A. G. ČERNIŪTĖ ATIDARĖ PARODĄ, BET KVIEČIA Į JOS UŽDARYMĄ


VIDAS POŠKUS. STIPRIOSIOS IR SILPNOSIOS AISTĖS GABRIELĖS ČERNIŪTĖS TAPYBOS PUSĖS

APIE PARODĄ ŽIŪRĖKITE:

A. G. ČERNIŪTĖS VYŠNIOS KAULIUKAS PRIGIJO PAMĖNKALNIO GALERIJOJE
Indrė Ercmonaitė. JIE
2014 07 17 - 2014 08 07

Liepos 17 d. 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma jaunos tapytojos Indrės Ercmonaitės-Jakucevičienės kūrybos paroda „Jie“.

Indrė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje baigė 2010 m., tačiau lietuviškame meno pasaulyje jos pavardė ėmė ryškėti dar studijų metu. Aktyviai dalyvaudama savo kartos grupinėse parodose, jose Indrė išsiskyrė daugianarėmis tapybinėmis šaradomis bei dideliu dėmesiu tapybos procesui – dažo kaip fono ir dažo kaip pagrindinio paveikslo veikėjo supratimui. Paroda „Jie” – pirma galerinė personalinė Indrės paroda, išsamiai pristatanti jos tapybinius tyrimus. Parodoje su keliomis išimtimis pristatomi 2013-2014 m. sukurti kūriniai. Parodos kūriniai yra Indrės Ercmonaitės ir „Lewben Art Foundation“ nuosavybė.

Parodą sudaro tapybos darbai, tapybos ciklai, piešiniai ir objektai. Įvairiose medijose ir medžiagose vis kitu kampu apmąstoma tapybos savireprezentacijos tema, sąmoningai kartojasi darbų pavadinimai: „P. Dažas“, „Dažų potvynis“, „Dažo raumuo“, „Jie“. Darbuose susijungia tapybos istorija ir (fantastinio) kino istorija, be to, filosofijos istorija, konkrečiai – suvokimo fenomenologija. Parodoje dominuoja dvi spalvos – sodri raudona ir švytinti žalia – pagal geriausias tapybos tradicijas naudojama viena iš trijų pagrindinių ir ją paryškinanti papildoma spalvos.

Sunku išskirti ašinį parodos kūrinį, nes jie visi tarpusavyje jungiasi nesibaigiančia spirale. Vienas būdų spiralę pradėti – tai tapybos serija-komiksas „P. Dažas. Nuotykiai“. Jame susipažįstame su dažnu Indrės mitiniu herojumi p. Dažu: pamatome kaip iš dažų chaoso gimsta dažų kosmosas, p. Dažas įgauna vis konkretesnį pavidalą, susipažįstame su šios mitologinės būtybės tyrinėtojais, bet pasakojimas nutrūksta įdomiausioje vietoje ir atsakymų tenka ieškoti kituose parodos kūriniuose.

Prie komikso spiralėje prisijungia keturios didžiosios drobės „Dažų potvynis“, „P. Dažas“, „Visa kita tik galvos skausmas“ ir „Laukite tęsinio...“. Vėl susitinkame su tais pačiais tyrinėtojais baidarėse, lengvai slystančiais ir klimpstančiais skirtingų spalvų fonuose. Be abejo, prie komikso prisijungia ir „Dažo raumuo“, tapybinis-reljefinis mitinio herojaus portretas. Tapybos ciklas „Ateivis ir praeiviai“ atskiedžia sodrų ir klampų kitų darbų dažą daugiasluoksniu tarsi akvareliniu pasakojimu, šįkart labiau mistišku nei mitiniu.

Tapybos darbus nauja linkme pakreipia du objektai: „Išgyvenimo rinkinys“, kuriame panaudoti vienu metu ir kasdieniški Indrės-tapytojos įrankiai, ir Indrės-Viktoro Frankenšteino-p. Dažo kūrėjos įrankiai, bei „Tapyba 2013-2014“, užtapyta puse į vidų sulankstytos drobės, paslėpti „Frankenšteino monstriukai“.

Jei tapybos darbuose Indrei labai svarbus fonas, kuriame veikėjai (ar žiūrovai) klimpsta arba per jį praslysta, tai parodoje eksponuojamuose piešinių cikle „Jie“ dėl veikėjų figūrų gausos fono nebelieka ar, geriau įsižiūrėjus, veikėjai (Indrės draugai, filmų personažai, žymūs tapytojai) tampa fonu. „They“(„Jie“) – taip pat vadinasi ir plakatas, kuriame iš konteksto ištrauktos frazės, prasidedančios žodžiu „They“, sudėliotos pagal abėcėlę šiek tiek paaiškina ir dar labiau supainioja, kas gi tie „Jie“, atsidūrę ir parodos pavadinime.

Paskutinis kūrinys šioje spiralėje galėtų būti „Neverk“ galerija“ – keliaujanti minigalerija, primenanti, kad esame nekasdieniškoje galerinėje erdvėje, kur galioja specifinės taisyklės. Kita vertus, makete sukabintos senesnių Indrės darbų miniatiūros, tad turime progą pamatyti, kaip Indrė mato savo praeitą etapą.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki rugpjūčio 7 d.

Eglė Juocevičiūtė


APIE PARODĄ SKAITYKITE:
 
 
 
 

MARTISIUS & ZAVADSKIS. NUOBODULYS
2014 06 27 - 2014 07 15

Nuo birželio 27 d. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), vyks skulptorių Martyno Martišiaus ir Mariaus Zavadskio paroda „Nuobodulys“. Tai jau ketvirtoji kūrybinio dueto MARTISIUS & ZAVADSKIS paroda, kurioje autoriai pristato didelio formato monochrominius fotomontažus (Martynas Martišius) ir vienadienius atsitiktinius piešinius (Marius Zavadskis).

Abu autorius vienija identiški išgyvenimai: įkalinti dviejuose didžiuosiuose miestuose, jie prabyla apie abiem artimą būvį – nuobodulį. Autoriai teigia: „Norisi priešintis reiškiamai nuostatai, kad mieste (sostinėje!) negali būti nuobodu. Juk miestas patraukia ir sujungia spalvingas socialines grupes į kompaktišką urbanizuotą erdvę pagal vieningą miestietiškos gyvensenos ideologiją. O ar taip nevyksta? Vyksta kitaip. Šiuolaikinė Lietuvos visuomenė visais įmanomais keliais sparčiai importuoja naujus darbo ir laisvalaikio prioritetus iš Vakarų Europos. Individo tapatybę nusako ne jo tiesioginis darbas (kūryba abiems autoriams – darbas), bet laisvalaikio užsiėmimai. Pasyvus ilsėjimasis nebelaikomas visaverčiu. Miestas, apimdamas skirtingų pajamų socialines grupes, tampa gremėzdiška inertiška sistema, nebespėjančia prisitaikyti prie augančių kartų gyvensenos. Pasenusi rekreacinė urbanistika sustabdo fizinio gyvenimo intensyvumą, formuojasi laisvosios valios pagirių būsena. Mikro-ribinė situacija apnuogina individualią dvasios tuštumą, mikliai užsipildančią nepilnavertiškumo jausmu. Neišreikštos emocijos įaudrina individo dvasią ir lengvai išsprogsta fizine sublimacija, chuliganišku neapykantos protrūkiu ar maištu.“

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki liepos 15 d.
Saulius Dastikas. CIVILIZACIJA VS KULTŪRA
2014 06 06 - 2014 06 24

Birželio 6 d. 17 val. (penktadienį) Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma tapytojo Sauliaus Dastiko kūrybos paroda „Civilizacija vs Kultūra“. Menininkas pristato pastarųjų metų ir naujausių darbų kolekciją, kuriai būdinga improvizacija, spalvos intensyvumas, stiprus emocinis ir prasminis krūvis.

Autorius parodos kūrinius siūlo vertinti tokiame kontekste: „Kultūra prasidėjo, kai urvinis žmogus pirmą kartą ant olos sienos nupiešė antilopę, o gal tada, kai žuvis, išlipusi iš okeano, grožėjosi saulėlydžiu. Kultūra atsirado iš poreikio išreikšti vidinį pasaulį. Civilizacija orientuota į išorę, į naudą. Kultūra, kaip kūryba, atsiranda iš pertekliaus. Tai yra už naudos ribų. Naudingumo ir tikslingumo kultūrai prideda civilizacija; taip vystosi vartojimo kultūra – popsas.

Civilizacijai apibūdinti šiame kontekste man patinka kažkieno pasakyti žodžiai: manėme, kad kuriame progresą, bet pasirodė, kad – komfortą. Civilizacijos požiūriu kultūra nenaudinga, tačiau ji buvo ir yra naudojama valdymui, pelnui ir šlovei gauti. Iš esmės, tik šiuos tris dalykus gali pasiūlyti sociumas. Civilizacijos ir kultūros priešybės bei vienybės procesas vyksta sąmonėje, todėl keičia ir kūną“, – sako S. Dastikas.

Anot tapytojo Aleksandro Vozbino, Sauliaus Dastiko darbams būdinga emocionalumas, ekspresija ir aukšta spalvinė kultūra. Paveikslų inspiracija, postūmio šaltiniu dažnai tampa gamtovaizdžio motyvas, kuris dailininko darbuose virsta savarankiška abstrahuota ir koncentruota plastine struktūra. Šios struktūros nužymi autoriaus emocinę būseną. Dažnu atveju šios būsenos asocijuojasi su tam tikro lygmens tantrine sąmone.

Sauliaus Dastiko paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki birželio 24 d.
 
APIE PARODĄ SKAITYKITE:
 
Jaunųjų menininkų paroda SEZONAS'4
2014 05 07 - 2014 05 31
 
Gegužės 7 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1) vyks parodos SEZONAS’4 atidarymas. SEZONAS – tai nuo 2011 metų kasmet vykdomas projektas, kuriame pristatomi jaunosios kartos menininkai. Projekto tikslai – ugdyti novatorišką, socialiai aktyvų menininką ir skatinti skirtingose disciplinose kuriančių jaunųjų menininkų bendradarbiavimą. Projekto metu siekiama pažinti Lietuvos meno lauko ypatybes ir pokyčius, analizuoti šiuolaikinio meno istoriją, permąstyti kūrėjo, kuratoriaus ir žiūrovo santykį, skatinti jaunųjų menininkų dalyvavimą, formuojant Lietuvos šiuolaikinio meno kultūrą.

Šiais metais vyksiantis ketvirtasis SEZONAS grindžiamas diskusijomis ir polemika, apimančia ROMANTIZMO sąvoką, jos reikšmių eksplotavimą, interpretavimą, pritaikymą XXI a. kultūrinių, socialinių, istorinių įvykių, procesų – tiek vietinių, tiek pasaulinių – kontekstui. Atsiradęs amžių sankirtoje, romantizmas fiksavo revoliucijas, kintantį žemėlapį, pokyčius socialinių klasių viduje, politikoje, žymėjo pažangą moksle, šuolius archeologijoje, migracijoje, kultūrinius mainus, visuomeninę mintį, kritiką, permąstė seksualumą, religiją, etc. Pastebima, kad romantizmas, kaip meninė ir filosofinė kryptis, vėl tampa aktualus XXI a. ir ypač domina jaunuosius menininkus, nes iškelia stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo meno kanonų ir maištą prieš socialines konvencijas.

Todėl SEZONO’4 dalyviai susivienijo, ieškodami atsakymo į klausimą – koks gi yra šių dienų romantizmas? Ar laikas, kuriame gyvename, mąstome ir kuriame, gali būti įvardintas kaip antiromantizmas, postromantizmas, technoromantizmas?

Parodoje dalyvauja: Linas Blažiūnas, Monika Dirsytė, Laura Grybkauskaitė, Algirdas Jakas, Eglė Karpavičiūtė, Monika Požerskytė, Shaltmira, Vidmina Stasiulytė, Isaiah Urken.
Parodos organizatorius: Dailininkų sąjungos galerija.
Idėjos autorė: Laura Grybkauskaitė.
Parodą kuruoja: Dovilė Daunoravičiūtė, Laura Grybkauskaitė.
Partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija, „5 malūnai“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Grafikos meno centras.
Paroda veiks iki gegužės 31 d.

SEZONAS’4 pristato: Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros paroda a r c h y v a s, atidarymas gegužės 8 d., ketvirtadienį, 17 val. 5 malūnų ekspozicinėse erdvėse (Malūnų g. 5).
SEZONAS’4 Muziejų naktyje: Jaunųjų menininkų projekto m e t o d a i pristatymas, gegužės 17 d., šeštadienį, 19 val. Genocido aukų muziejuje (Aukų g. 2a).



FOTOREPORTAŽAS IŠ PARODOS ATIDARYMO

APIE PARODĄ SKAITYKITE:

Ineta Armanavičiūtė. ROMANTIZMO PĖDSAKAIS

Birutė Pankūnaitė. MENO PASAULIS YRA SPALVOTAS

Arvydas KAŽDAILIS. PATYRIMAI
2014 04 04 - 2014 04 28

Balandžio 4 d. (penktadienį), 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma Nacionalinės premijos laureato, dailininko Arvydo Každailio jubiliejinė paroda „Patyrimai“.

Arvydas Každailis yra vienas tų kūrėjų, kuriuos neabejodami įvardijame XX-XXI a. Lietuvos dailės klasikais. Universalus ir veiklus dailininkas dirba įvairiose srityse – nuo lakštinės grafikos, knygų dailės iki puošybinės dailės ir heraldikos. Menininkas sukūrė gyvą aibę ofortų, estampų, lino raižinių, Lietuvos valstybės, miestų ir miestelių herbų, vėliavų, sukūrė dekoratyvinių pano, freskų ir kitų svarbių kūrinių. Tai turbūt vienas iškiliausių Lietuvos iliustratorių – būtent jo iliustracijų ciklas Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikai“ atnešė autoriui garbingiausią nacionalinį apdovanojimą – Lietuvos meno ir kultūros premiją (2002).

A. Každailis gimė 1939 m. balandžio 4 d. Baisogaloje, Radviliškio rajone. 1957–1962 m. studijavo grafiką to meto Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1968 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir svetur. Iš viso yra surengęs 30 solinių kūrybos parodų. Iš jų 27 Lietuvoje. Taip pat savo darbus kartu su kitais kūrėjais pristatė grupinėse kūrybos parodose Lietuvoje ir įvairiose užsienio šalyse.

Pasak dailėtyrininkės dr. Ingridos Korsakaitės, „septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dailininkas išbandė to meto Lietuvoje naujas siurrealizmo, poparto, oparto stilistines priemones, sukūrė meistriškų abstrakčių kompozicijų. Tačiau vėliau svarbiausia įkvėpimo žeme dailininkui tapo istorinė praeitis, lėmusi tradiciškesnę plastiką, retrospektyviai nuspalvinusi jo stiliaus ypatybes, stipriai paveikusi meninės individualybės brandą“.

Pats dailininkas teigia, kad jam didelį įspūdį daro krikščioniškos Europos suformuota simbolių sistema, apimanti įvairiausius žmogaus būties aspektus. Tačiau akivaizdu, kad ne tik krikščioniškoji, bet ir pagoniškoji kultūra A. Každailio kūryboje prasiveržia ne tik kaip dosni teminė ar siužetinė versmė, bet ir kaip alternatyvi pasaulėjautos erdvė. Todėl A. Každailį pavadinčiau dievų gaivintoju, nuoroda pasirinkdama kultinę Neilo Gaimano knygą „Amerikos dievai“. Joje su išmone pasakojama, kaip Amerikoje rado prieglobstį senieji dievai, atsivežti pirmųjų ir vėlesniųjų emigrantų; kad Amerikoje arabų džinas vairuoja taksi automobilį, egiptiečių mirties dievas vadovauja laidojimo biurui, o skandinavų Odinas užsiima smulkiomis finansinėmis suktybėmis.

Žinoma, A. Každailio kūryba su Amerika neturi nieko bendra, tačiau galime atpažinti analogišką meninę intenciją – atgaivinti senuosius dievus, kaip nykstančius simbolius šiandieninės technologijos eroje. Žavėjimasis mitologija išnyra per Každailio vaizduojamus siužetus, per jo kuriamus faunus, minotaurus ir perkūnus. Tai tarsi tolimas atobalsis dievų ir mitų, karta karton išlaikiusių gyvastį, naujiems tikėjimams ir fetišams juos užklojant.

Dėmesys baltiškai simbolikai ypač pilnatviškai išsiskleidžia Každailio ofortų cikle Simono Daukanto veikalui „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Jame dailininkas atkuria, įvaizdina, suteikia kūną senosioms baltiškoms dievybėms ir taip įvykdo kvapą gniaužiantį prikėlimo ritualą. Tuo tarpu kituose savo kūriniuose dailininkas atkreipia dėmesį ir į „naujuosius dievus“: piešinyje „Technikos amžius“ regime mašinos gniaužtuose įkalintą žmogų, o kompozicijoje „Apleistas variklis“ technodievas plūduriuoja it pasimetęs debesis virš rūdijančios geležies.

Naujosios parodos „Patyrimai“ kūriniuose, atliktuose grafikos ir akvarelės technika, baltiškos simbolikos, istorinio patoso atrandame mažiau, bet išskirtinis dėmesys dievybėms, mitinėms būtybėms ir mitologinei erdvei išlieka. Šiuose darbuose ryškėja siurrealistinis pradas – vystomas pasakojimas įmanomas tik anapus realybės, pavyzdžiui, sapnuose arba vizijose. Neretai veiksmas vyksta naktį, arba siužetai perteikia tam tikrą vakaro nuotaiką, suteikiančią daugiau erdvės autoriui laisviau plukdyti naratyvą, pateikiamą kaip lengva, fejeriška vakaro istorija ar svaigus praeities prisiminimas.

Tokiuose darbuose kuriama gana netolygi erdvė, kintamas emocinis laukas – nuo bakchanališko siautulio iki ramaus, net mieguisto kalbėjimo tėkmės. Každailis savo dievybių netramdo – jos siaučia po žvaigždžių krituliais, skrieja horizontu kartu su kitais objektais, dar kartą pagrobia Europą, apgirsta arba blaškosi apimtos svaigulio. Tokiame kontekste ypač tykiai atrodo lakštuose kuriami apleisti peizažai, apgriuvę bokštai, apsnigti laukai. Tačiau ir čia autorius įterpia paradokso galimybę, sugretindamas netikėtus vaizdinius ir daiktus, kaip antai laukuose ant balta drobule patiesto stalo paliktas auksinis trimitas.

Kadangi A. Každailis simbolį prikelia kaip kūną, jo darbuose akcentuojama figūra, kūniškumas. Autoriui svarbu, kad jo grafika nebūtų plokščia, plakatiška. Šią užduotį autorius įgyvendina svarbiausiu grafikos plastinės kalbos elementu – linija. Dailininkas naudoja įvairaus tiesumo, tankumo ir ilgio štrichą, taip išgaudamas įvairias faktūras, šviesos ir šešėlių žaismę, erdvinį, maksimaliai niuansuotą vaizdą. Įdomu stebėti, kaip linija dailininko paveiksluose gyvena atskirą gyvenimą, harmoningai banguoja, nervingai nutrūksta, susivelia ir vėl išsipainioja, nuvilnija į kamuolius, šešėlius, formas, sudarydama atpažįstamą vaizdą. Pats linijos stilius, tankis, ryškumas ir štrichavimo maniera Každailio kūriniuose geba perteikti nuotaiką, atskleidžia tam tikro momento įtampą, dinamiką ar užduoda ramų, lyrišką toną.

A. Každailio paroda „Patyrimai“ – tai vieta, kurioje fauniškos, teatrališkos linksmybės su šaržo prieskoniu randa atokvėpį rimtesniame simbolistiniame kalbėjime, gana sąlygiškoje retorikoje, išsakomoje per mąslius simbolius, alegorišką vaizduoseną, filosofines užuominas. Viena aišku, kad erdvė, kurioje A. Každailis įvaizdina savo mitus, kibiai įtraukia į sapnišką tikrovę. Kaip neretai atsitinka su sapnais, realybė čia tikresnė už tikrovę, ji efemeriška ir kartu apčiuopiama, lyg pats prikelto dievo kūnas.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki balandžio 28 d.

Kotryna Džilavjan

«««  1  2  »»»