PARODOS

2014

Jolanta Kvašytė. KINIJA. AZIJOS TIGRĖ
2014 03 12 - 2014 04 01

Kovo 12 d. 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1/13), atidaroma dailininkės Jolantos Kvašytės autorinė keramikos paroda „Kinija. Azijos tigrė“.

Menotyrininkė Margarita Jankauskaitė rašo: „1982 m. J. Kvašytė baigė Valstybinį dailės institutą, keramikos specialybę, ir netruko išsikovoti savo kūrybinę nišą, kurią užpildė išraiškingais, savito charakterio kūriniais. Lietuvos dailės kontekste ji išsiskyrė ypatingu meninio pasaulėvaizdžio karnavališkumu, tarsi sutelkdama savyje Lietuvos devintojo dešimtmečio dailėje užgimstančius grotesko, kandokos pašaipos ir ironijos impulsus.

Kaip dera karnavalinio tipo asmenybei, ji kuria darbus, kupinus paradoksų. J. Kvašytė laužo konvencines normas, laisvai interpretuodama žinomas temas, neįprastai naudodama raiškos priemones. Dailininkė mėgsta porcelianą – kaprizingą, subtilios technologijos medžiagą – kuris daugelio mintyse siejasi su aristokratišku santūrumu ir nepriekaištingomis manieromis. Tačiau J. Kvašytės porceliano ar terakotos figūrėlės, pribloškiančios spalvinės gamos turtingumu, priverčia suabejoti miesčioniškų nuostatų universalumu.

Stebėdamas šaržuotus personažus, žiūrovas pasijunta esąs tikros karnavalinės fiestos dalyviu. Čia neegzistuoja socialinių normų barjerai. Į paviršių iškeliami ir paviešinami slapčiausi impulsai bei instinktai. J. Kvašytė visiškai nuginkluoja šventeiviškumą, nulinčiuoja jį. Tačiau šis aktas vyksta žaismingai grakščia, estetiškai patrauklia forma.

Nė vienas karnavalas neapsieidavo be seksualinių, vaisingumą suponuojančių aspektų. Tad nenuostabu, jog erotinis leitmotyvas ryškia gija nusidriekia ir dailininkės kūriniuose. Vienur jis atviresnis, kitur paslepiamas po dar didesnį smalsumą provokuojančiu, lengvai atpažįstamos metaforos šydu. Tačiau ši potemė niekuomet netampa savitikslė. Kaip ir kitos raiškos priemonės, ji desakralizuoja stereotipinį pasaulėvaizdį.“

Naujoji J. Kvašytės paroda „Kinija. Azijos tigrė“ – tai dvejus metus kurtas keramikinių paveikslų ir objektų ciklas, įkvėptas menininkės kelionės į Kiniją. Dailininkė ilgą laiką kūrė Fupingo keramikos centre su kitais Europos menininkais, vėliau daug keliavo po šalį, kuri pakerėjo savo kultūra ir kontrastais.

Parodai surengti J. Kvašytė laimėjo Valstybės stipendiją kultūros ir meno kūrėjams (2013).

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki balandžio 1 d.
 
APIE PARODĄ SKAITYKITE:
 
FC JAZZ
2014 02 07 - 2014 03 07
Vasario 7 d. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, atidarymas 16 val.), Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, atidarymas 17 val.) ir Mikalojaus vyninėje (Mikalojaus g. 7), pristatoma meno paroda „FC JAZZ“.

Parodos dalyviai:

Dalia Kasčiūnaitė, Vilmantas Marcinkevičius, Lina Beržanskytė-Trembo, Audrius Gražys, Mindaugas Žilionis, Vladas Mackevičius, Vidmantas Gerulaitis, Augustas Lopas, Aleksandras Vozbinas, Rimas Valeikis, Marius Salynas, Rimvydas Kepežinskas, Birutė Zokaitytė, Mindaugas Jankauskas, Justina Gizaitė, Rūta Ramanauskaitė-Cicėnė, Andy Warhol (1928-1987), Linas Cicėnas, Saulius Slavinskas, Valdas Pukevičius, Rokas Dovydėnas, Kęstutis Antanėlis, Algirdas Kaušpėdas, Jurga Ivanauskaitė (1961-2007).

Kuratorius: Linas Cicėnas.

Paroda „FC JAZZ“ pagrįsta sinestezijos (skirtingų meno rūšių sintezės) terminu. Sinestezija meno teorijoje ir praktikoje siejama su meniniais eksperimentais, skirtais daugiausia dailės ir muzikos sąsajoms sukurti. Atrandami jungtiniai meniniai žanrai: „muzikiniai paveikslai“, vizualinė muzika, muzikinis įvaizdinimas, audiovizualinis menas ir kt. Menininkai kuria ir tiria tokius reiškinius kaip „muzikinė spalva“, „spalvinė ir muzikinė klausa“, garsų išraiška tapyboje ar spalvinis spektras muzikoje. Juos domina neurologinis fenomenas, kai žmogaus smegenys garsus paverčia formomis ir spalvomis. Sinesteziją propagavo tokie garsūs menininkai kaip Vasilijus Kandinskis, grupė Der Blaue Reiter, Georgia O’Keeffe arba M. K. Čiurlionis ir daugelis kitų. Naujausia meninė kūryba sinestezijos tema įtraukia ir moderniąsias technologijas bei mokslinius atradimus. Tapytojai, skulptoriai, dizaineriai ir muzikai sujungia mokslo žinias bei asmenines įžvalgas plačiame meninių išraiškų lauke. Sinestetines sampratas jie atranda tapyboje, fotografijoje, tekstilėje ir skulptūroje, o taip pat skaitmeniniame mene.

Projektas „FC JAZZ“ tikslingai iškelia sinesteziją kaip kūrybą stimuliuojančią, daugiasluoksnę, suvokimo ribas plečiančią idėją. Projekto pavadinime figūruojantis „FC“ (ftalocianinas) – tai pigmento kodas, kurį žino visi tapytojai – jis nusako spalvos intensyvumą. Junginyje su „JAZZ“ jis pakartoja projekto manifestą – spalvos, tapybos ir kitų dailės sričių susijungimą su muzika ir ypač muzikinėmis improvizacijomis, organika, kūrybiniu aktyvumu ir laisvumu. Tapybinis (ar spalvinis) pasaulis ir jo suvokimas muzikoje, bei muzikinis pasaulis ir jo suvokimas dailėje, šių dviejų meno sričių abipusė įtaka – tokius klausimus iškelia projekto rengėjai ir autoriai.

Paroda vyks iki kovo 7 d.
 
 
 
APIE PARODĄ SKAITYKITE/KLAUSYKITE/ŽIŪRĖKITE:
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
FOTOREPORTAŽAS IŠ PARODOS ATIDARYMO:
 
 
 
 
 
Karina Lukauskaitė. UPĖS, KELIAI IR DEBESYS
2014 01 10 - 2014 01 31

Sausio 10 d. (penktadienį), 17 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma Karinos Lukauskaitės autorinė kūrybos paroda „Upės, keliai ir debesys“.

K. Lukauskaitė – viena įdomiausių ir populiariausių viduriniosios kartos lietuvių tekstilės menininkių. Jos kūriniai pasižymi požiūrio platumu, naujais, netradiciniais formos ir pateikimo sprendimais, gyvybingumu ir neišsenkančia energija.

Anot menotyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės, autorė aistringai atsidavusi savo pasirinktai medijai; tekstilė užpildo ir apgaubia jos kūrybinį pasaulį, būdama ir įkvėpimo šaltiniu, ir ieškojimų keliu, ir kovos lauku. Tekstilė, būdama minkšta, stereotipiškai „moteriška“ medija, tarsi implikuoja kantrybę, susitelkimą, pasakoja apie nesibaigiančius vakarus, kantriai klojant dygsnį prie dygsnio, kol po subadytais pirštais pražys paveikslas. Tačiau tekstilė K. Lukauskaitei – ne audimas ar siuvinėjimas, ne siūlo grafika ar raštas, kurį galima išgauti dygsniais. Šiai autorei jau seniai artimiausia yra tekstilės žaliava, jos pagrindas ir pamatas: siūlai, o dar tiksliau, ir einant artyn prie šaknų, tai, iš ko siūlai atsiranda. Vilna. Vilna kaip didžiuliai minkšti paslankūs gumulai, iš kurių galima kurti savo pasaulį; juos galima dažyti, suvelti į plokštumas ir padaryti šias plokštumas panašias į paveikslus. Kloti ant grindų, padarant jas minkštomis ir banguojančiomis – tarsi upė ar kelias.

K. Lukauskaitė nebijo nepatogių formų ir formatų; ji gali dirbti tarsi skulptorė, iš vilnos gumulų suformuodama žemiškajam ar dangiškajam pasauliui priklausančius pavidalus: antropomorfines figūras, gyvūnų siluetus ar debesis. Ji gali savo kūrinius eksponuoti viešosiose erdvėse, kabindama veltinio darbus ant pastatų, arba minkštais savo debesimis apgaubti galerijos kolonas. K. Lukauskaitė yra ne tiek tradicinė tekstilininkė (o jei tiksliau – ji visai ja nėra), o greičiau tarpdisciplininė menininkė, balansuojanti tarp tapybos, skulptūros ir instaliacijos.

Autorė dirba su spalva kaip tapytoja: jos galioje yra suvaldyti didelio formato plokštumas, kurias ji padengia spalvinėmis dėmėmis, linijomis, pripildo sidabriško mirgėjimo tarsi raibuliuojančią upę. Kaip tapytoja ji kloja vieną sruogą prie kitos, sukurdama vieningą visumą: potėpiams atsirasti nebūtinas teptukas ir dažai. Tam gali pasitarnauti ir sruogos ar gijos. Jomis galima kurti dėmes ir brėžti linijas, formuoti peizažus, primenančius saulėlydį ar dulsvą dulkėtą kelią. Tačiau svarbiausia, jog autorė pajėgi sutramdyti didelius formatus ir įveikti koloristines problemas. Ji savo plokštuminius kūrinius paverčia tekstilės ir tapybos hibridais: objektai minkšti ir jaukūs, taktiliniai, kaip tai dažniausiai būdinga tekstilei, tačiau drauge spalviškai turtingi ir įdomūs, sprendžiantys formos ir turinio problemas kaip tapybos darbai.

K. Lukauskaitė dirba ir su forma – kaip skulptorė. Ne michelangeliška prasme, kai iš marmuro luito „išlaisvinama“ jame glūdėjusi skulptūra, o kai iš turimos medžiagos po truputėlį gimsta forma. Veltinis – paslanki medžiaga, turinti apimtį, ją pasitelkus galima sukurti tūrines formas, kurioms būdingas lengvumas, paslaptingumas, o drauge – jaukumas. Autorė kuria žmonių figūras, gėlių girliandas, debesis primenančias formas; tai minkštos skulptūros, išlaikančios tekstūrą ir taktiliškumą. Tai padeda sukurti instaliacinio pobūdžio darbus, apjungiant į vieningą visumą erdvę ir objektus. Erdvė ir žiūrovas tampa visateisiais vyksmo komponentais: stebėtojai privalo apeiti kūrinius, prisiliesti prie jų ir pamatyti juos įvairiais rakursais. Gali pasinerti į juos tarsi į bangas, pasijusdamas nereikšmingas tarsi dulkelė kunkuliuojančioje būties tėkmėje.

K. Lukauskaitei kūryba yra kupina turinio; veltinis tėra tik būdas kalbėti apie tai, kas svarbu dailininkei. Ji ieško, tikriausiai, to paties, kaip ir bet kuris kitas iš mūsų: prasmės pojūčio, darnos su savimi ir su pasauliu. „Tam, kad susivoktum, tenka nueiti nemažą atstumą. Ėjimas visų mūsų įvairus, manasis šiandien – vilnos keliu, apsiginklavus adata ir muilu”, sako autorė. Galbūt kaip tik todėl ji renkasi ne dažus ir drobę, ne akmenį ar medį, galiausiai – ne gryną koncepciją. Nes amatas kai kada prilygsta meditacijai, nes kelias gali būti visoks, ir juo eiti kartais galima, apsiginklavus adata.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje vyks iki sausio 31 d.

SKAITYKITE:

Birutė Pankūnaitė. Po miestą vaikšto milžinas(-ė), arba Žuvusių muselių istorija

Kristina Stančienė. Kūrėja tapo be teptuko


«««  1  2  »»»