PARODOS

2014

MEISTRAI IR MOKINIAI: ELENA JAKUTYTĖ (1911-1999)
2014 12 17 – 2015 01 12

Gruodžio 17 d., trečiadienį, 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g., 2), atidaroma paroda „Meistrai ir mokiniai: Elena Jakutytė (1911 – 1999)“. Tai istorinė paroda, kurioje simboliškai susitinka mokytojos ir jos mokinių kūriniai iš XX amžiaus.

Parodos dalyviai: Elena Jakutytė, Saulius Bučas, Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, Laima Drazdauskaitė, Petras Repšys, Edmundas Saladžius, Zenonas Tarakevičius, Povilas Ričardas Vaitiekūnas.

Parodos kuratorė dr. Kristina Budrytė-Genevičė rašo: „Elena Jakutytė, tarpukariu studijavusi tiksliuosius mokslus, dirbusi mašininke Žemės ūkio banke, tik pasikeitus politinei santvarkai ir užėjus II pasauliniam karui, pasuko dailės link – įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyviosios dailės institutą. Jos broliui, dirbusiam Užsienio reikalų ministerijoje, teko traukti į Vakarus, o Elena pasiliko Lietuvoje su sergančia mama. Pokario metais baigusi grafikos mokslus pas doc. Telesforą Kulakauską ir Antaną Kučą, ji 1950–1970 m. dirbo Kauno dailės vidurinėje mokykloje. Būdama tylaus ir ramaus charakterio, nepasitikėdama ir neturėdama daug bendraminčių tuometinėje santvarkoje, ji kai kuriems vaikams tik ilgainiui, o daugeliui mokinių, tik baigus mokslus, atsiskleidė kaip Vakarų literatūros ir dailės pažinimo neišsemiamas lobis. Elena buvo sukaupusi nemažą meno albumų kolekciją, per susirašinėjimus reguliariai siunčiamą brolio Vlado Jakučio iš Australijos.

Parodoje rodomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomi E. Jakutytės Šv. Jurgio tema atlikti grafikos lakštai. Šventojo kova su pabaisa – tai buvo Elenos viso kūrybinio gyvenimo tema ir mintis; ne kartą ji keitė technikas, sukūrė savo autorinę (naudojo suglamžytą kreidinį popierių), mokė kai kuriuos mokinius tokio atlikimo, ir daugelį variacijų šia tema buvo išsiuntusi broliui į Australiją. Visą savo kūrybinį palikimą Lietuvoje ji paliko valstybiniams muziejams: Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir Vilniaus dailės muziejui.
Turėjusi ne vieną dešimtį talentingų mokinių, ji daugelio kūrybą atidžiai sekė ir vėliau, o mokiniai lankydavosi jos nuomojamame kambarėlyje Žaliakalnyje, Kaune. Šalia Elenos šv. Jurgių parodoje eksponuojama ir buvusių jos mokinių kūryba. Kiekvienas menininkas specialiai parodai pasistengė atrasti kuo ankstyvesnės savo kūrybos pavyzdžių, kurie būtų kažkaip susiję su mokytojos atminimu.

Irena Daukšaitė–Guobienė pristato dvi improvizacijas liaudies dainų temomis „Mėnuo saulužę vedė“ ir „Oi sūneli, sūnaitėli“ iš savo XX a. 9 dešimtmečio kūrybos. Įdomu, kad ir Elena ne kartą yra dariusi atvirukus arba didesnes kompozicijas liaudies dainų motyvais, o jos pagrindinis 1968-1969 m. ciklas apie liaudies dainas buvo gerai įvertintas Ingridos Korsakaitės monografijoje „Lietuvos grafika“. Irenos Daukšaitės-Guobienės grafika kitokia, tačiau švelnūs atspalviai, romantizuoti linijos pakartojimai, išaugantys į grakščią ornamentiką, ir sidabriškas pilkumos pajautimas matyt atėję iš Kauno mokyklos grafikos pagrindų.

Laimos Drazdauskaitės tapyba – „Miškas“ (1981 m., dr., al., 100 x 80) ir „Akmenys“ (1986 m., dr., al., 89 x 116) – atrinkta pačios autorės. Darbai iš to laikotarpio, kai Laimai Drazdauskaitei teko lankytis pas Eleną namuose: rengiant pirmąją personalinę parodą (o „Miškas“ ten buvo eksponuotas), jaunai tapytojai mokytoja padėjo sukomponuoti parodos katalogėlį, davė naudingų patarimų, nes anksčiau pati dirbo su spauda ir leido grafikos knygeles vaikams. Nors tapytojai specialybinių dalykų grafikė Elena negalėjo dėstyti, bet Laima Drazdauskaitė prisimena ne vieną istoriją, jos kurį laiką bendraudavo būdamos kūrybinėse išvykose Palangos dailininkų namuose, be to, Elenos buvimas mokykloje netiesioginę įtaką darė visiems mokiniams.

Edmundas Saladžius yra išsaugojęs savo diplominį darbą – keturių dalių ofortus. Apie šią techniką, išmoktą mokykloje, jis yra pasakojęs ruošiant knygą apie Eleną: „aiškiai prisimenu ofortines stakliukes mokyklos palėpėje – tokias traškančias braškančias. Mes, paaugliai, rasdavome linoleumo atraižų, metalo gabalėlių ir ruošdavome stakles darbui, nors mokytoja praktikavo lino raižinį, ypač monotipijas, o apie giliąją spaudą, ofortą nelabai ką žinojo, bet ji stengėsi supažindinti su visomis technikomis. Skaitė tuomet Leningrade (dabar Peterburge) išleistą rusišką knygą „Ofort“, užsirašinėdavo, ir mes dirbdavome kartu: mokytoja ir mokiniai. Santykiai buvo labai geri, šilti“.

Petras Repšys taip pat eksponuoja keturių dalių diplominį darbą iš serijos „Eglė žalčių karalienė“. Jis nustebo sužinojęs, kad jo mokytoja irgi yra padariusi šios pasakos kompozicijų. Tiesa, Elenos „Eglė žalčių karalienė“ neišlikusi, bet rasti tarp susirašinėjimų su broliu keli mokyklinio vadovėlio puslapiai su Elenos iliustracijomis šia tema, leidžia spėti, kad pokario metais šis ciklas buvo išspausdintas ir pritaikytas mokykloms; tai realistiškos, monochrominės, pilnos plakatinių figūrų ir linijų, siužetą aiškiai nupasakojančios kompozicijos. Vėlesnės jaunojo Petro Repšio kompozicijos ta pačia tema visiškai priešingos – jose linija perauga į baltiškais simboliais nudabintą raštą, o pasakojimo vingiai – tikri ar pramanyti – rikiuojasi į aiškias klasicistines horizontales ar vertikales, negana to, dar ir pasakos atributai, įvairūs primityvūs gyvulėliai ir rakandai talpiai įsilieja į šią kitokio pasaulio pamatymo pasaką.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas prisipažino tokių senų darbų neišsaugojęs, bet pristato tris atspaudus „Šermenys“ (1978 m.), „Žalias kambarys“ (1986 m.) ir „Kaliausė“ (1988 m.), kurie yra vėlesnės garsių tapybos darbų, tokių kaip: „Šermenys“ (1968 m., dr., al., 65 x 92), „Žaliasis kambarys“ (1980 m., dr., al., 65 x 81) ar „Kaliausė ir baltas debesis“ (1985 m., dr., al., 81 x 100) variacijos. Atrodytų, po tapybos atėjo laikas grafikos sprendimams: nutapęs šiuos darbus, menininkas neužmiršo tų motyvų, bet juos paliko be dažo, be juodos ryškios dėmės. Tapytojas lengvai valdo tuštumos plotus, viena linija ar paprastute raizgalyne jis įtikinamai mus sugrąžina į atviro lauko ar uždaros erdvės iliuziją. Povilas Ričardas Vaitiekūnas savo darbų kolekcijoje rado ir kitų E. Jakutytės mokinių senovinių darbų, tai mokyklos metų Zenono Tarakevičiaus ir Sauliaus Bučo grafika (abu „Pašto ženklai“ 1954 m.). Šie darbai bene tiksliausiai iliustruoja mokyklos, kurioje Elena dirbo priverstines užduotis, temas ir turinius (kosmoso užkariavimas, kolūkiečių darbai kylant socializmo saulei ir pan.), tačiau juose galime įžiūrėti ir vaikiško primityvizmo, grubios ruplėtos kaip pati ariama žemė linijos žaismo. Dabar šitie grafikos lakštai kartu yra ir istorinis paliudijimas, su kuo teko taikstytis mokytojai ir mokiniams sovietmečio dailės įstaigose.“


Tai pirmoji paroda iš Dailininkų sąjungos galerijos tęstinio projekto „Meistrai ir mokiniai“, skirto išskirtiniams, retai savo kūrybą pristatantiems, per mažai įvertintiems arba nepelnytai pamirštiems lietuvių menininkams-pedagogams pagerbti.

Parodos metu galerijoje bus galima įsigyti grafikos albumą „Elena Jakutytė (1911-1999). Grafikos pasaulio suvokimas ir darna“.

Parodos rėmėjai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki 2015 m. sausio 12 d.
KVADRIENALĖ 2014: dailė ant vėliavos stiebo (Q14)
2014 11 19 - 2014 12 13

Kvadrienalė 2014 – dailė ant vėliavos stiebo (Q14) – tai Lietuvos dailininkų sąjungos rengiamas projektas pristatantis 2010-2014 metų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų kūrybą.

„Ši kvadrienalė nišinė, nes meną eksponuojame 45-se artilerijos bastiono nišose“, - sako „Kvadrienalės 2014 – dailė ant vėliavos stiebo“(Q14) meno vadovas Vaidotas Žukas.

Vien per pirmą savaitgalį po atidarymo Bastėją aplankė pusė tūkstančio šiuolaikinio meno mylėtojų. Kitas statistinis žymuo – renginio moteriškumas. Iš 150 kataloge www.q14.lt užregistruotų dailininkų 86 yra moterys. „Tradicinė meno lytis jau sulaužyta“, - sako Q14 kuratorė Ieva Ščervianinaitė.

Po penkerių metų restauracijos Vilniaus gynybinės sienos Bastėjoje (Bokšto g. 20) atidarytoje ekspozicijoje rodomi 75 Lietuvos ir pasaulio lietuvių autoriai su 250 kūrinių: arti šimto tapybos ir grafikos, 35 skulptūros, 25 instaliacijos ir video meno darbai, 30 juvelyrikos, 20 keramikos pavyzdžių, 35 koliažai, stiklo ir skaitmeninės spaudos darbai.

Antroje Q14 dalyje – LDS galerijoje Arka (Aušros Vartų g. 7) – dar 50 autorių ir 85 kūriniai.

Trečioje dalyje – Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, nuo lapkričio 19 d.) pateikiamas Raimondos Sereikaitės didelio formato objektas „Bomba-žvaigždė“ ir rodomas Q14 „Meno kinas“, sudarytas iš 700 šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūrinių kadrų.

Demokratiniu principu atrinktoje Q14 kolekcijoje šalia vienas kito eksponuojami gabiausi Lietuvos ir pasaulio lietuvių kūrėjai: nuo Alytaus, Panevėžio, Klaipėdos iki Paryžiaus ir Niujorko. Prie keliasdešimties jaunųjų kūrėjų moterų: Mildos Dainovskytės, Ievos Prūsaitės, Gretos Grendaitės, Evelinos Paukštytės, Dovilės Bilkštienės, Milenos Liutkutės-Grigaitienės, Jolantos Mikulskytės, Justės Svirskaitės savo darbus pristato Nacionalinių kultūros premijų laureatai vyrai: Adomas Jacovskis, Šarūnas Nakas, Linas Katinas, Stasys Eidrigevičius, Kęstutis Grigaliūnas (tokia akivaizdi lytinė diskriminacija...).

Keliolika Q14 autorių gyvena ir kuria užsienyje: Sandra Stanionytė – Amsterdame, Svajonė ir Paulius Stanikai – Paryžiuje, Jugita Gerlikaitė – Londone, Gedvilė Bunikytė – Vienoje, Ina Mindiuz – Murcijoje, Almyra Weigel, Sigitas Baltramaitis ir Rinetta Klinger – Berlyne, Triere, Alina Mulina – Romoje, ir pan.
Q14 kūrėjai įdomiai supina technikas, jungia skirtingus žanrus ir medžiagas tarpusavyje – stiklas derinamas su geležimi, skulptūra su keramika, grafika su tekstile arba su tapyba, fotografija su tapyba, kuri dar ir siuvinėjama. Q14 ekspozicijas praturtina video ir garso menininkai: Benas Šarka iš Klaipėdos, Christianas Narkiewicz-Laine’as iš Čikagos, Roma Auškalnytė iš Helsinkio, vilniečiai Jūratė Jarulytė, Cooltūristės ir Š. Nakas.

Projekto organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjunga
Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba, LRT, Lietuvos išeivijos dailės fondas, Lewben Art Foundation, Valstybė, Veidas.lt
Projekto partneris – Lietuvos nacionalinis muziejus

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki gruodžio 13-tos dienos.

APIE PARODĄ SKAITYKITE:

Vaidotas Žukas apie „Kvadrienalę”: atrodo mums pavyko nušauti gerą žvėrį

APIE PARODĄ KLAUSYKITE:

LRT radijo laida "KULTŪROS SAVAITĖ" 2014 11 08 // nuo 18:35

LRT radijo laida "RYTO ALLEGRO" 2014 11 07 // nuo 8:55
Daiva Ložytė. JAUSENOS
2014 11 08 - 2014 11 22

Lapkričio 8 d. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje (Vokiečių g. 2), be atidaromojo renginio pradės veikti keramikės Daivos Ložytės skulptūrinių kompozicijų paroda „Jausenos“. Menininkės kūriniuose žmogaus figūra yra tarsi indas, į kurį suteka liūdesys, džiugesys, vizijos, pasaulio šviesa, išmintis.

Jausmai ir būsenos – nuolatinis keramikės Daivos Ložytės kūrybos šaltinis. Dvylikos skulptūrinių kompozicijų cikle „Jausenos“ ji toliau plėtoja pagrindines savo kūrybos temas, tokias kaip žmogus, jo pojūčiai, būsenos, nuotaikos, vidinis pasaulis. Todėl menininkės kūriniai spinduliuoja jaukumą, leidžia pasiduoti nuotaikai, kurią skleidžia figūrų pozos, plastika, paviršių faktūros, dekoras, subtilių tonų glazūrų spalvos ir už jų slypinti kūrėjos dvasia.

Skulptūros yra tarsi indai, į kuriuos galima ką nors įdėti, paslėpti, ar kuo nors pripildyti. „Bučinys“, „Drovumas“, „Kuždesys“, „Pilnatvė“, „Artumas“ – tokie jų pavadinimai, tokių jausmų jie sklidini. Vientisi figūrų kūnai ir dekoras, žemės spalvų tonai veikia žiūrovo jusles. Skulptūras norisi paliesti, apglėbti delnais ir saugoti, kaip dvasines vertybes, ypatingas pajautas ir potyrius.

„Jausenos“ – tai trečiasis dailininkės darbų ciklas, pasižymintis grynesne, taupesne menine kalba, pabrėžiantis tai, kas svarbiausia ir paveikiausia (pirmieji ciklai „Lėlės“ ir „Monos“ buvo gausūs detalių, spalvų, raštų). „Galbūt net spalvų vertėtų atsisakyti; labai įdomu, kai nulipdai ir matai vienį, o kai įdedi spalvas, darbai jau kitaip prabyla“, - apie besikeičiančią savo darbų raišką svarsto parodos autorė. Kažkada lipdžiusi pagoniško panteizmo auros persmelktas urnas, keramikė teigia, jog šios „Jausenų“ ciklo skulptūros taip pat gali pasitarnauti šiam tikslui.

Kalbėdama apie kūrybos procesą, D. Ložytė džiaugėsi, jog paskutinysis etapas – darbo įkūnijimas vyko lengvai: „Kai ateina laikas subrendusiai, išnešiotai minčiai gimti – tai įvyksta be kančios, lyg upė tekėtų – laisvai ir palaimingai“. Kurti be įtampos, nesijaudinant dėl medžiagų įsigijimo, ar kitų buities, o ne būties problemų, dailininkei leido laimėta Klaipėdos miesto savivaldybės stipendija.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki lapkričio 22 d.
Grigorij Bosenko. ATMINTIES PUSLAPIAI
2014 11 04 - 2014 11 17

Lapkričio 4 d. (antradienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma Moldovos dailininko, grafiko Grigorijaus Bosenkos (Григорий Босенко, 1947-2013) kūrybos paroda „Atminties puslapiai“.

1947 m. gimęs Odesoje (Ukraina) menininkas savo didžiąją gyvenimo dalį praleido Moldovoje. G. Bosenka buvo plačių kūrybinių interesų menininkas. 1963-1967 m. Kišiniove studijavo architektūrą, tapo Architektų sąjungos nariu. Vėliau susidomėjo grafika ir meniniu bei pramoniniu dizainu.

G. Bosenka buvo aktyvus vietinių ir tarptautinių parodų dalyvis, apdovanotas įvairiais prizais ir premijomis; kai kurie jų – pelnyti Lietuvoje (diplomai 4-oje Vilniaus ekslibrio bienalėje, 1983; XVII-oje Vilniaus ekslibrio bienalėje, 2011; Tarptautinėje ekslibrio parodoje-konkurse Klaipėdoje, 2011).

Menininkas puoselėjo šiltus jausmus Lietuvai, dažnai lankėsi Lietuvoje, dalyvavo grafikos parodose, bičiuliavosi su lietuvių dailininkais. G. Bosenka yra sukūręs ekslibrių Ievai Simonaitytei, Vincui Kisarauskui, Juozui Galkui, Antanui Kmieliauskui, Lietuvos vardo tūkstantmečiui, 1963-iųjų metų sukilimui, kitiems svarbiems Lietuvos istoriniams įvykiams ir žmonėms.

G. Bosenka buvo grafikos meno entuziastas, dirbo estampo, piešinio, ekslibrio, knygų grafikos, plakato, grafinio dizaino, kaligrafijos srityse. Toks pats įvairus buvo ir dailininko stilius – nuo iliustracijos iki abstrakcijos, nuo realizmo iki konstruktyvizmo. Jo darbai pasižymi aukšta atlikimo kokybe, precizišku piešiniu, filosofiška, dramatiška, virš kasdienybės pakylėta menine kalba.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki lapkričio 17 d.

JAUNOJO TAPYTOJO PRIZAS. Finalininkų paroda
2014 10 24 - 2014 10 31

Spalio 24 d., 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje vyks projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ apdovanojimų vakaras.

Pagrindinis šių metų projekto prizas – 2500 EUR ir dviejų mėnesių rezidencija Nordic Artists’ Centre Dale, Norvegijoje, su kasmėnesine 8000 nok stipendija.

„Jaunojo tapytojo prizas“ - pirmasis tokio pobūdžio renginys jauniesiems menininkams Baltijos šalyse, sudarantis galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o tikslinei auditorijai – meno kolekcininkams, meno vadybininkams ir kuratoriams – atrasti naujus talentus. Šis projektas skirtas visų sričių menininkams iki 30 metų.

Projektas „Jaunojo tapytojo prizas“ startavo, įgavo tęstinumą ir vyksta tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus ir menotyrininkės Julijos Dailidėnaitės-Petkevičienės iniciatyva. Pateiktos paraiškos yra svarstomos kompetentingos komisijos, kuri, anoniminio reitingavimo principu, atrenka penkiolikos įdomiausių menininkų darbus į konkurso finalinę parodą, po kurios paaiškėja didžiojo ir trijų paskatinamųjų prizų laimėtojai.

Projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ renginiai 2014 metais:

2014-09-24 – 2014-10-19 Jaunojo tapytojo prizas paroda. Šiuolaikinio meno centras, Vokiečių g. 2, Vilnius.

2014-10-25, 15:00 val - „Morandi’s Window: The Place of the Contemporary Artist". Meno kritiko Barry Schwabsky paskaita apie šiuolaikinę tapybą (paskaita vyks anglų kalba). Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr.22, Vilnius.

2014-10-24 – 2014-10-31 Jaunojo tapytojo prizas 2014 finalininkų paroda. Dailininkų sąjungos galerija, Vokiečių g. 2, Vilnius.

Projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ mecenatai:
Dali Van Rooij Rakutyte, Mindaugas Raila, Nicolas Ortiz šeima, Lewben Art Foundation ir Modernaus meno centras.

APIE PARODĄ SKAITYKITE:

Rūta Mikšionienė: "Jaunojo tapytojo prizą lietuvaitė pelnė už "Šuolį per ožį""

Edita Maželytė: "Talentingiausi menininkai apdovanoti „Jaunojo tapytojo prizu“"

APIE PARODĄ ŽIŪRĖKITE:

Reportažas apie apdovanojimų vakarą laidoje KULTŪRA PER PENKI TV (žr. nuo 12:05)
 
Tarptautinė metalo meno bienalė. METALOFONAS: ASMENIŠKAI
2014 10 02 - 2014 10 23

Spalio 2 d. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), pristatoma tarptautinės šiuolaikinio metalo meno bienalės „METALOfonas: asmeniškai“ paroda. Centrinė bienalės ekspozicija atidaroma spalio 2 d. 18 val. „AV17“ galerijoje (Aušros Vartų g. 17).

Metalo menas Lietuvoje turi pakankamai senas tradicijas; visgi dažnai atrodo, kad šiuo metu autoriai dirba pavieniui, visą dėmesį skirdami užsakovams, o ne profesiniam tobulėjimui ir naujų idėjų paieškoms. Kur iššūkiai? Kur galimybė pažiūrėti į save platesniame kontekste? Kur galimybė pasivaržyti su kitų šalių kolegomis? Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, lietuvių metalo menininkai 2011 m. inicijavo pirmąją šiuolaikinio metalo meno bienalę METALOfonas. Ji buvo skirta Vilniaus miestui; autoriai siūlė naujai pažiūrėti į Lietuvos sostinę ir prakalbinti ją šiuolaikinio metalo kalba.

2014 m. METALOfonas atgimsta iš naujo: spalio 2 d. atidaroma antroji bienalė - išsiplėtusi ir pasikeitusi. Ši antroji paroda skirta ne tik metalo darbams, bet ir tam, kad autoriai pasidalintų savo istorijomis, kurias jiems pasakoja metalas. Šis METALOfonas – asmeniškas. Metalas dažnai kalba pats už save: žvilgėdamas, stebindamas spalva, reikalaudamas prisilietimo ar jį atstumdamas. 50 menininkų iš Lietuvos, Estijos, Latvijos, JAV, Kolumbijos, Lenkijos, Švedijos, Graikijos, Australijos, Ispanijos, Nyderlandų, Izraelio, Vokietijos, Italijos, Korėjos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Argentinos ir Japonijos pasakoja savo metalines istorijas. Tarp menininkų – ir garsūs šiuolaikinio metalo meno kūrėjai, kaip Billie Jean Theide (JAV), Andrzej Boss (Lenkija), Yu Hiraishi (Japonija), Birutė Stulgaitė (Lietuva), ir jauni, tačiau sparčiai populiarėjantys autoriai - Aric Verrastro (JAV), Nils Hint (Estija), Bridgette Shepherd (Australija), etc.

Nepaprastai skirtingi tiek savo stilistika, tiek medžiagų parinkimu ir derme, tiek technika, tiek pateikimo būdu kūriniai – erdviniai, primenantys prietaisus ar miniatiūrinius baldus, artimesni klasikinei papuošalo sampratai ar konceptualiam objektui, pateikia plačią šiuolaikinio metalo meno panoramą. Panoramą, kurioje vaizdas papildo žodį ir atvirkščiai, nes kartais žodis suteikia galimybę giliau pažvelgti į kūrinį ir pamatyti jį naujai. Tam tikra prasme tai – beveik intymūs metaliniai menininkų pasakojimai apie tai, kas nutinka dirbant su metalu, apie savo požiūrį į metalą. Galiausiai apie tai, kodėl jie pasirinko metalą, ir ką ši medžiaga jiems reiškia.

Nes šiam antrajam METALOfonui ši medžiaga reiškia labai daug. Tiksliau pasakius – viską. Šį viską ir pamatysite (AV17) galerijoje iki spalio 26 d. ir Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje iki spalio 23 d.

Dr. Jurgita Ludavičienė

APIE PARODĄ SKAITYKITE:
PINIGAI KARIKATŪROJE II
2014 10 02 - 2014 10 22

Spalio 2 d. 15 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma paroda „Pinigai karikatūroje II“. Tai – jau antroji Lietuvos banko Pinigų muziejaus kartu su karikatūristų bendruomene surengta paroda apie pinigus ir dailininkų požiūrį į juos. Pirmoji įvyko 2000 m., joje dalyvavo 22 autoriai, pateikę daugiau kaip 100 karikatūrų ir satyrinės plastikos darbų. Pagrindinė pirmosios parodos tema buvo pinigai ir su jais susiję visuomenės gyvenimo reiškiniai.

Šių metų humoristinių piešinių ir karikatūrų paroda skirta būsimam Europos bendrosios valiutos – euro – įvedimui Lietuvoje 2015 m. Paroda-konkursas buvo paskelbtas šių metų pavasarį, kai dar niekas nežinojo, ar litą nuo naujų metų pakeis euras. Karikatūristams teko pasikliauti savo gyvenimo patirtimi ir nuojauta. Daugelis karikatūristų bendruomenės narių savo gyvenimo kelyje patyrė ne vieną piniginių ženklų keitimo reformą. Todėl linksmosios grafikos atstovams (ypač vyresniosios kartos) buvo artima ir taikli parodos tema: „Pinigai keičiasi, humoras lieka“.

Konkurse dalyvavo 27 Lietuvos autoriai, atrankai atsiųsti 134 darbai. Parodoje eksponuojama 119 karikatūrų, jų autoriai daugiausia – Vilniaus ir Kauno atstovai, tačiau po keletą darbų pateikė ir dailininkai iš Klaipėdos, Varėnos, Skuodo r., kt. Vertinimo komisija, sudaryta iš Lietuvos banko Pinigų muziejaus ir Nacionalinės karikatūristų asociacijos „Humor Sapiens“ deleguotų atstovų, pirmenybę teikė kūrybiškumui ir originalumui, aktualumui ir atlikimo meistriškumui. Buvo išrinkti trys, komisijos nuomone, geriausių darbų autoriai, kuriems parodos atidarymo metu atiteks Lietuvos banko įsteigti piniginiai prizai ir vertingos dovanos. Dar keliems parodos dalyviams bus įteikti specialūs paskatinamieji prizai, atminimo ženklai. Dalyviams, parodos svečiams bei lankytojams bus išdalinti specialiai šiai parodai paruošti ir išleisti išvaizdūs katalogai.

Renginio pabaigoje vyks aukcionas, kuriame bus galima įsigyti autorinių darbų ir specialiai renginiui dedikuotų linksmų, profesionaliai nupieštų šaržų, humoristinių piešinių.

Vasarą atlikti visuomenės nuomonės tyrimai atskleidė, kad net ~48%. šalies gyventojų nepritarė euro įvedimui Lietuvoje. Vienas iš dažniausiai minimų argumentų – gaila atsisakyti lito, vieno iš valstybingumo atributų, simbolių. Kiti sako, kad ateityje popierinių pinigų apskritai neliks, o koks piniginis simbolis po skaičių švies mokėjimo kortelėse – vargu ar bus aktualu. Visuomenės nuomonių gausa ir atsispindi parodoje eksponuojamose karikatūrose: vieni autoriai savo darbuose gedi ir gailisi litų, kiti ragina žvelgti filosofiškai, treti optimistiškai pasitinka euro atėjimą ir linksmai taria nacionalinei valiutai „Sudie“. Rengėjai kviečia nepraleisti puikios progos ir tinkamai atsisveikinti su litu: linksmai, lengvai, be aimanų.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje veikė iki spalio 22 d.
 
APIE PARODĄ SKAITYKITE:
 
 
APIE PARODĄ ŽIŪRĖKITE:
 
 
Stasys Žirgulis. RETROSPEKTYVA
2014 09 04 - 2014 09 27

Rugsėjo 4 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) ir rugsėjo 6 d. (šeštadienį) 13 val. Bernardinų sode, pristatoma žymaus Lietuvos skulptoriaus Stasio Žirgulio kūrybos retrospektyva.

Stasys Žirgulis gimė 1944 06 10 Radviliškyje. 1974 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgijo skulptoriaus specialybę. Parodose dalyvauja nuo 1975 m. Kuria mažosios plastikos ir monumentaliosios skulptūros srityje. Nuo 1988 m. – VDA Kauno fakulteto piešimo, skulptūros ir kompozicijos dėstytojas, profesorius. S. Žirgulio kultūrinė ir visuomeninė veikla gausiai įvertinta ordinais, apdovanojimais bei diplomais. Svarbiausi jų: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis už nuopelnus Lietuvai (1999), Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius už nuopelnus Lietuvai (2004), 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas už nuopelnus Kauno miestui ir kultūrai (2011), Radviliškio krašto Garbės piliečio vardas už svarų indėlį Radviliškio krašto kultūrai (2012) ir kt.

Pradėjęs kurti XX a. aštuntajame dešimtmetyje, S. Žirgulis kaip menininkas išaugo iš lietuviškosios skulptūros tradicijos, tačiau savo kūryboje sugebėjo panaudoti visą moderniojo meno patirtį. Gilus, sudėtingas požiūris į žmogaus egzistenciją, humanizmo idėjų deklaravimas, amžinas žmogaus ir gamtos dialogas – tai svarbiausios paradigmos, persmelkiančios S. Žirgulio kelių dešimtmečių kūrybą.

Anot filosofo Algio Uždavinio (1962-2010), „Žirgulis neniekina praeities, neatmeta vertingo pirmtakų patyrimo ir kartu sugeba atrasti jam vienam būdingą meninės raiškos stilių, pasižymintį formos bei turinio pusiausvyra. Menininkui svarbiausia išryškinti ir subrandinti dėmesio vertą idėją, kuri pati diktuoja išraiškos pavidalą. Dėl šios priežasties autorius neprisiriša prie vienos ar kitos meninės formos, o naudoja pačias įvairiausias minties įgyvendinimo priemones, išsaugodamas pagrindinę dvasinės savivokos ašį, kuri išlieka stabili ir lemia daugiaplanės kūrybos vientisumą bei nuoseklumą. Filosofinis ir kultūrinis šio kūrėjo akiratis apima platų humanistinių vertybių spektrą, leidžiantį tikrovę suvokti globaliai – lyg žvelgiant iš paukščio skrydžio.“

Skulptoriaus jubiliejaus proga sostinėje rengiami du kūrybinės retrospektyvos renginiai. Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje išskleis S. Žirgulio mažosios plastikos darbų panoramą: tai keliasdešimt figūratyvinių ir abstrakčių skulptūrų iš medžio, akmens ir metalo. Tarp jų – ir pirmieji studijų laikų eksperimentai, ir žymiausi autoriaus kūriniai – „Naktigonė“, „Konsiliumas“, „Rytas“, „Vakaras“, „Migla“, „Orfėjas“. Šiose kamerinio mastelio skulptūrose išryškėja skulptoriaus pastangos atrasti aukso pjūvį tarp raiškos ir idėjos, estetizuotų formų ir turinio prasmių, tikrovės įvaizdžių ir mito. Saikingai naudodamas aiškias, lakoniškas, dažnai iki simbolio ar ženklo išgrynintas formas, autorius siekia kalbėti asociatyviai, nevengdamas ir poetinės retorikos. S. Žirguliui itin svarbus skulptūros medžiagiškumas, netikėtos medžiagų ir technikų jungtys, autentiška medžio, akmens ar bronzos iškalba.

Antrasis S. Žirgulio kūrybos retrospektyvai skirtas renginys – laikinoji lauko skulptūrų ekspozicija Vilniaus Bernardinų sode. Masyvūs, maksimaliai apibendrinti kūriniai iš dolomito, marmuro ar granito, palyginti su elegantiška mažųjų skulptūrų kolekcija, atspindi visai kitą menininko mąstymo būdą. Kaip teigia pats autorius, čia buvo svarbu atsiriboti nuo jam įprastų skulptūrinių strategijų ir susitelkti ties akmens metafizika, atverti pačią akmens sielą. Tarsi anatomas autorius pjausto, skelia, atidengia akmens sluoksnius ir vėl juos uždaro, suneria, suveria („Amžių sandūra“, „Atviras“, „Uždaras“, Tylos vartai“). Daug fizinės jėgos pareikalavęs darbas su lauko rieduliais, skulptoriaus ištvermės išbandymas, brutalūs skulptūriniai sprendimai pasiūlo akmens kaip kūno, su kuriuo kovojama, idėją.

Akivaizdu, jog akmuo Žirguliui įdomus kaip archetipiška skulptūrinė medžiaga, kaip istorijos liudytojas, kaip pastovumo ir amžinumo matas žmogiško laikinumo akistatoje. Arba, anot skulptoriaus Iano Boydeno, „akmuo taria skiemenis, nusidriekiančius per amžinybę, o mes taip skubame“. Tad ir akmens paviršiaus lupimas, skaldymas ir svidinimas autoriui – tai siekis paliesti praeitį ir palikti gilų pėdsaką būsimam laike.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki rugsėjo 27 d.

Lauko skulptūrų ekspozicija Vilniaus Bernardinų sode bus atvira lankytojams iki lapkričio 10 d.

Kotryna Džilavjan
 
APIE PARODĄ SKAITYKITE:
 
 
APIE PARODĄ ŽIŪRĖKITE:
 
Audronė Petrašiūnaitė. GRAFIKA
2014 08 18 - 2014 09 01

Rugpjūčio 18 d. (pirmadienį), 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks Audronės Petrašiūnaitės parodos „Grafika“ atidarymas. Žymios tapytojos naujoji paroda pristato jos 2014 m. sukurtų grafikos darbų rinkinį, leidžiantį į autorės kūrybą pažvelgti kitame kontekste – kaip slinktį iš dominuojančio tapybos dažo ir spalvos į supaprastintas formas, išgrynintus motyvus grafikoje.

Audronė Petrašiūnaitė savo kūryba nuolat stebina – viena paskutinių jos parodų nuskambėjusi Lietuvoje, „Sraigės ūkas“, analizavo Petrašiūnaitės santykį su Lady Gaga. Šį kartą dėmesys atkreipiamas ne tik į motyvų ir idėjos problematiškumą, bet ir kūrybos erdvės, materialumo santykį su pačia menininke. Jos ryšys su tapyba yra glaudus: „Tapyba yra būdas gyventi ir būti santaikoje su savimi ir pasauliu. Tapyti yra kvėpuoti, stovėti lietuje, eiti per sniegą, žvelgti pro langą, akimis glostyti mišką“, - yra sakiusi Petrašiūnaitė. Šis tapybiškumas kaip autoanalizė, būdas gyventi ir suvokti save santykyje su aplinka, ieško ir randa savus atgarsius grafikoje. Išlieka gyvenimiški mirties, kojų skausmo motyvai, moteriškumo simboliai, žmogiškumo ir gyvuliškumo, gamtos ryšiai – visa tai juda, mainosi grafikos lakštuose, formos persipina į naujas (per)matomas iliuzijas. Motyvai kuria naują dialogą su popieriaus lapu, dažai subėga raižinio grioviais ir šoka aštriais spalviniais kontrastais, sudarydami ekspresyvius vaizdinius.

Visi parodoje eksponuojami darbai sukurti šią žiemą, iš pačios menininkės virtuvės grindų linoleumo – punktyrinės linijos įrėmina netaisyklingas formas ir grubų paviršių, kuris tampa neatsiejama kūrinio dalis: „Kojom mindžiotas 20 metų, jis nebuvo visai lygus, tad stengiausi išnaudoti jo savitumą“, - juokiasi autorė. Visad drastiški, nuolat kvestionuojami potėpių bei spalvos pasirinkimai plačiose, spalvingose Petrašiūnaitės drobėse stebėtinai persikelia, morfuojasi į naują gyvenseną virtuvės linoleume ir popieriaus lakštuose. Grafika, įsivaizduojama kaip kruopštesnė, fiziškesnė medžiagų judėjime tarp rankos-įrankio-medžiagos-dažo-spaudos-popieriaus keliauja į naują Petrašiūnaitės motyvų introspekciją, pabrėžiant paprastumą – autorė tikina norėjusi to dvimačio, juodai balto pasaulio, darbus atspaudusi rankomis su šaukštu vietoje preso.

Tad ir ši paroda yra transcendentinis žingsnis – nuolat vykstantis ir pasikartojantis ‚tarp‘ – tarp žanrų, spalvų, pasirinkimų, santykio; žmonių virsmas gyvūnais ir augalais, spalvų įsiliejimas į figūrines kompozicijas, grafika, kuri įkomponuoja patį autorės gyvenimą ryšyje su jos namais (taip dirbama medžiaga tampa šiurkšti, dėvėta ir gyventa, sukurianti grubumo kaip paprastumo grafikoje sampratą vietoje kruopščiai atliktų ofortų) – visa tai grafinėje išraiškoje tampa įdomia suvaldyto, raižiniais įrėminto A. Petrašiūnaitės tapybiškumo forma.

Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyko iki rugsėjo 1 d.

Iveta Jaugaitė
 
APIE PARODĄ ŽIŪRĖKITE:
Raimondas Talačka. RETROSPEKTYVI TAPYBOS PARODA
2014 08 01 - 2014 08 15

Rugpjūčio 1 d. 17 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma tapytojo Raimondo Talačkos (1966-2008) kūrybos paroda „Nemiga“. Tai yra pirmoji retrospektyvi autoriaus paroda po jo mirties.

Tapytojas Raimondas Talačka gimė 1966 m. rugpjūčio 5 d. Vilniuje. 1982 m. baigė vakarinę J. Vienožinskio dailės mokyklą, vėliau kelerius metus studijavo tapybą Broniaus Grušo, Romo Bičiūno, Marijos Teresės Rožanskaitės studijose. Talačka surengė solinių parodų Martyno Mažvydo bibliotekoje, LR Prezidentūroje, Miuncheno galerijose, dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Kaune, Miunchene ir kt.

Raimondas buvo produktyvus dailininkas, per gana trumpą kūrybos laikotarpį sukūręs virš šimto darbų. Nemažai savo kūrinių menininkas išdovanojo draugams ir artimiesiems, didžiąją dalį įsigijo privatūs kolekcininkai ir galerijos Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Graikijoje ir kt. Dailininko šeima išsaugojo tik nedidelę dalį paveikslų, iš kurių sudaryta parodos kolekcija.

Talačka ne tik tapė, bet ir užsiėmė medžio drožinėjimu. Ištisas vasaras praleisdavęs Orvidų sodyboje Salantuose, Talačka padėdavo Viliui Orvidui įgyvendinti jo skulptūras, sukūrė pagoniškos estetikos prisodrintų skulptūrinių kompozicijų iš medžio.

Talačkos tapyboje itin svarbi įvairių religijų, tikėjimų, misticizmo ir dvasinė įtaka. Dailininkas domėjosi senąja baltų kultūra, transcendentine krišnaistų tapyba, Rytų filosofija, krikščioniškojo meno kanonais, kosmologija. Pastangos paveiksluose sukurti nenusakomus, nežemiškus pasaulius, suteikti gamtai sakralių bruožų, naudoti mįslingas simbolių šifruotes išduoda, jog Talačkos kūrybos pagrindinis įkvėpėjas buvo M. K. Čiurlionis.

Įdomu, kad Talačka daugiausia dirbdavo naktį, nebodamas tapybai taip reikalingos natūralios šviesos trūkumo. Nemigos, neramios dvasios kankinamo dailininko paveiksluose – daug tamsos ir prieblandos, šešėliavimo, prislopinto niūraus kolorito, noktiurno temų gausa. Talačka neturėjo studijos, tapydavo sode arba tiesiog daugiabučio namo kambaryje, kartais – Orvidų sodyboje, prisiglaudęs kokiame nors kampe.

Itin plati Talačkos tapybos žanrų kaita – nuo natiurmortų, portretų, figūrinių kompozicijų iki peizažų ir religinių paveikslų. Matyti, kad Talačka neturėjo vientiso stiliaus – sugėręs įvairią meninę patirtį kūrė spontaniškai, subjektyviai, pagautas nuotaikų ir dvasinių būsenų kaitos. Kosmologinė, panteistinė pasaulėjauta, simbolizmas, mistinės kompozicijos su neįvardytomis būtybėmis, neapibrėžti erdvėlaikiai, savaip interpretuoti religiniai siužetai, melancholiški peizažai ir beveidžiai portretai, dangaus šviesulių lietus ir nebūties pėdsakai nusako nelengvą Raimondo Talačkos tapybos pasaulį, kurį valdė nemiga.

Paroda dedikuojama Raimondo vaikams: Barborai, Tadui ir Elzei.
 
Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje vyko iki rugpjūčio 15 d.
«««  1  2  »»»